GYVASIS PASAULIS - REKURSIJŲ BIOINŽINERIJA

Galinių kaimas, susiformavęs XX amžiaus pradžioje Stolypino reformos pasėkoje, užpaliečių buvo dalinamas pagal Bradesos (Bradasos) upelį „ideologiškai“ į dvi dalis: dešinioji Bradasos pusė, ta kuri arčiau miestelio – vadinama Rymu (Romos Galiniai), tolimesnioji – Maskva (raudonieji Galiniai). Rymo Galiniais buvo vadinami todėl, kad šių vietų ūkininkai buvo aktyvūs katalikai, Bažnyčios komiteto nariai, iš jų tarpo vaikai ėjo į kunigus. O raudonieji Galiniai labiau domėjosi naujomis visuomeninio gyvenimo nuostatomis, jaunimas buvo gan organizuotas, turėjo muzikinį ansambliuką, žaidimų aikštelę, laivą „Banga“, ekskursavo, rengė vakarėlius, net politinio pobūdžio. Dažnai juos kratė Utenos policija, vyko ne vienas politinis teismas ir panašiai. Ypač raudonais buvo vadinami tie, kurie gavo valakus toliausiai, iki reformos buvusiose Užpalių bendruomenės ganyklose, toje kelio atšakoje, kuri veda Kušnėriūnų, Gaižiūnų kaimų kryptimi. Tai Garunkščių, Žvironų, Kaunelių, Binkauskų ir Dudlauskų valakai, nusidriekę tarp Obelų krūmų ir Šventosios upės ar pagrindinio Užpaliai-Vyžuonos kelio. Juos nuo pagrindinio kelio dulkių slėpė, o tarpusavy jungė Bindrakalnio kalnas išsidriekęs tarp Lašūpio ir Girbio upelių. To meto mūsų kaimo žmonių visuomeninis-politinis išsilavinimas buvo siauras, jie matė tik tai kas yra arti jų, tikintys katalikai matė Romą ir Popiežių,  ir taip pat bolševikinę Rusiją – Maskvą. Kas dedasi Vakarų Europos gyvenime - beveik nieko, gal šiek tiek apie Vokietiją ir Lenkiją. Tai ir nulėmė tokius Galinių kaimo dalinimo vardus.  

Didžiausias Užpalių krašto „ramybės drumstėjas“, carinių laikų Užpalių daraktorius, socialistinių idėjų platintojas tarpukaryje buvo Juozas Žvironas, vyriausias Galinių Žvironų valako savininko Jono Žvirono sūnus, žydų vadinamas Žvironų ūkio paveldėtoju (1 pav.). Nerašyta buvo užpaliečių ūkininkų priimta pagal Napoleono kodeksą nuostata – vienintelis valako paveldėtojas – vyriausias sūnus.  Dėl šios nuostatos Užpalių krašto ūkiai mažiau buvo dalinami, buvo ūkiškai stipresni, todėl užpaliečius dažnai vadindavo Utenos krašto suvalkiečiais. Kadangi tuo metu šeimos buvo gausios, vaiku šeimose būdavo iki dešimties ar net daugiau, tai kitus stengėsi išmokslinti - leisti į kunigus, mokytojus, išmokyt amatų ir pan. Jonas Žvironas, XIX-jo amžiaus pabaigos - XX-jo šimtmečio pradžios išsimokslinęs ūkininkas, cariniais laikais 12 metų išbuvęs Užpalių viršaičiu-staršina, augino 8 vaikus (5 sūnus ir 3 dukras), buvo gavęs 35 h. valaką, gyveno kartu su nevedusiu broliu Povilu, vadinamu Dėde. Jonas Žvironas, atrodo, pritariant broliui Povilui, netradiciškai, ūkio savininko teises testamentu paliko ne Juozui, bet jaunesniam sūnui, labiau prie ūkio prisirišusiam Pranui. Juozas nereiškė pretenzijų, nes jį daugiau domino „pasaulinės“ -  visuomenės problemos, politikavimai, staliaus darbai, turėjo iškalbą, mokėjo smuklėse papolitikuot, kiršino prieš valdžią ne tik užpaliečius, bet ir uteniškius - kvietė aktyviam visuomeniniam gyvenimui.

Juozas buvo ne tiek išsimokslinęs, kiek matęs pasaulio. Pasimokęs Vitebsko progimnazijoje, buvo Užpalių krašto daraktoriumi. Kaip Pirmojo Pasaulinio karo pabėgėlis iš Lietuvos, kartu su brolio Jono sūnumi Antanu gyveno Sibire, Tomske. Karui pasibaigus į Lietuvą grįžo per Kiniją (Manžūriją), laivu iš Vladivostoko per Singapūrą, Sueso kanalą, Viduržemio jūrą, Marselį, Paryžių ir Berlyną bei Karaliaučių. Manžūrijoje, Harbine dirbo vaistininko padėjėju, todėl Užpalių apylinkėje jį vadino felčeriumi.  Tam tikra prasme buvo laikomas keistuoliu, vadinamas agronomu. Kadangi plaukė Sueco kanalu, tai girdavosi, kad matė ir Šventąją Žemę. Nelegaliai nešiojosi revolverį, namuose buvo įsirengęs slėptuvę. Pasakojama, kad nemėgdamas Utenos valdžios, policijos, važiuodamas pro policijos nuovadą bravūriškai pykšteli į kaminą. Policininkai tuoj pat krato, bet revolverio neranda. Pasirodo, revolverį pats Juozas laiko rankoje, ir su rankomis makaluoja vežimo šiaudus, lyg tai ir pats nustebęs ieškotų, kad tai ne jo darbas, štai, ieškokite ginklo, jei manote, kad jis paslėptas vežime...Arba kitą kartą namuose, Juozas grįžta iš Utenos, sėdasi prie bendro pietų stalo, ir čia pat kieme atsiranda Utenos policija, krata.. Juozas staigiai iš kišenės išsitraukia revolverį, ir ... įmeta į pietų stalo vidury padėtą sriubą - sriubos puodą. Policija nieko neranda, nors iš informatoriaus tiksliai žino – Žvironas revolverį turi.

Netradiciškai jis ir palaidotas. Juozą vargino reumatas, sirgo skrandžio vėžiu, šlubavo - turėjo reumato išsukiotus kojų sanarius. 1942 m. mirė Kauno klinikose, o savo kūną atidavė Universiteto prozektoriumui (3 pav.). Pagal Juozo sampratą, jis, jo kūnas, ir jam mirus turi būtų panaudotas visuomenei naudingai -  studentų medikų mokymui. Pasakojama, kad viena studentė užpalietė, kuriai buvo pateiktas jo lavonas mokomiesiems skrodimams, atpažinusi nualpo. Dar kiti pasakojo, kad Juozo kaulai buvo suvarstyti į skeletą ir kažkokioje VDU medicinos laboratorijoje ar auditorijoje buvo naudojami kaip mokymo priemonė. Žinantys atpažindavo pagal reumato deformuotus kaulus.

Juozui, atrodo, paveldėjusiam panašią natūrą, o taip pat ir Galinių kaimo jaunimui, nemažos įtakos, turėjo vadinamas Dėde -  Povilas Žvironas (2 pav.). Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą apsigyveno Sibire, Tomske. Į Lietuvą grįžo po karo, 1921 m. Karo metais pas jį atvyko ir gyveno kaip karo pabėgėliai Jono vaikai - Juozas ir Antanas. Povilas iki pat gilios senatvės turėjo savotišką, pilną humoro protą, racionaliu požiūriu vertino žmonių gyvenimą bei elgseną, buvo kairiųjų nuostatų, kritiškas bažnyčiai ir religijoms. Kaip vyresnis autoritetas jis buvo ne tik Jono vaikams, bet ir Galinių kaimo jaunimui. Jo brolis Jonas, už ištikimybę carinei valdžiai socialistų muštas 1905 m. revoliucijos metu, buvo autoritetas kaimynams ūkininkavimo požiūriu, o Dėdė Povilas – vertinant visuomenės gyvenimą. Dėdė mėgo Krylovo pasakėčias, ir net dar savo brolio anūkams, jau po Antrojo Pasaulinio karo, po vežimų į Sibirą, jas deklamuodavo rusiškai ir lietuviškai (D.K. prisiminimai), Ezopo analogijomis vertindamas konkrečius įvykius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai 1948 m. stribai atvažiavo Galinių Žvironus vežt Sibiran, Dėdė Povilas nesikėlė iš lovos, nusisuko į sieną ir pasakė – „Sibiri gyvenau, važiuot nebenoriu, nušaukit, nevažiuosiu.“ Jį paliko, nevežė, iki mirties – 1950 m. Dėdę Povilą globojo Jono dukra Ona Janonienė (Žvironaitė), gyveno  Narvaišiuose.

Kai kurie galiniečiai teigia, kad didžiausias kairiųjų idėjų sklaidos autoritetas buvęs trečiasis Jono Žvirono vaikas, sūnus Antanas – socialdemokratas prof. Antanas Žvironas (3 pav.). Jis buvo labiausiai išsimokslinęs Žvironų giminėje, gyvenęs ne tik Sibire (Tomske), bet ir Šveicarijoje (Ciuriche), išstudijavęs Rytų (Rusijos) ir Vakarų Europos kairiąsias ideologijas,  gilus socialdemokratas ir mokslininkas,  fizikas profesorius. Antanas buvo dviejų  atgimstančios Lietuvos mokslo ir politikos autoritetų – prof. Vinco Čepinskio (Steigiamojo Seimo nario, Lietuvos universiteto kūrėjo,  ne kartą buvusio VDU rektoriumi ir prorektoriumi,  švietimo ministru, diplomatu) ir prof.-inž. Stepono Kairio (Vasario 16 Akto Signataro, LSDP kūrėjo ir pirmininko, VLIKo kūrėjo ir pirmininko, VDU fakulteto Dekano) mokinys ir idėjų tęsėjas. Nors į Galinius atvykdavo retokai, bet kaip išsimokslinęs, turintis didžiulį autoritetą jaunimo tarpe, reikšmingai įtakojo jų visuomenines nuostatas. Nes Antanas buvo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, doktorantūroje mokslinius tyrimus vykdęs ir mokęsis Ciuricho universitete, vėliau, Antrojo Pasaulinio karo metais buvo Vilniaus universiteto profesorius ir Fizikos fakulteto įkūrėjas, pirmasis dekanas, aktyvus LSDP narys, Stp. Kairio idėjinis bičiulis, Lietuvos socialdemokratijos teoretikas, karo metais VLIK‘o Vilniaus krašto pirmininkas. Antanas buvo matęs ir Rusijos revoliuciją. Kaip Tomsko Technologijos Instituto studentas Rusijos pilietinio karo metu buvo mobilizuotas, kurį laiką priverstinai tarnavo Kolčako armijoje. Todėl Antanas gerai gaudėsi Antrojo pasaulinio karo situacijoje ne siauru Lietuvos masteliu, bet visos Europos ir Pasauliniu. Kai paskutiniojo karo1943 metais, parašiutais iš Maskvos Debeikių apylinkėse nuleistas Kosto Dudlausko partizanų būrys atkeliavo į Galinius, tuo metu Galiniuose atsitiktinai viešėjo ir Antanas. Naktį susitikę jaunystės draugai ant  Bindrakalnio  turėję panašiai tokio turinio pokalbį: „ Kostai, per mūsų kraštą kariaudamos vaikšto dviejų okupantų armijos. Mums reikia elgtis taip, kad mūsų kraštas, žmonės mažiausiai nukentėtų. Nepartizanaukite, pasistenksiu jus legalizuot, gausiu pasus, įdarbinsiu. Bet jeigu jūs kito kelio neturite, privalot partizanaut, tai nedarykite vokiečiams didelių akcijų. Tada ir vokiečiai nedarys baudžiamųjų akcijų, nesiaubs kaimų, ūkininkai jus išmaitins“.

Atrodo, taip išmintingai jie ir elgėsi: - didžiausi Kutkos-Dudlausko „Audros“ būrio žygiai – Antalieptės pieninės plėšimas ir sunaikinimas, Trumbatiškyje esančių vokiečių šieno atsargų sudeginimas, kurioziškas Garunkščio laisvinimas iš Užpalių daboklės (kai Garunkštis dar iš vakaro buvo pabėgęs), o Užpalių operacijos metu besišaudant su policija buvo sužeiti nekalti civiliai užpaliečiai ir taip pat  jų vienas partizanas. Ko gera, dar jų „nuopelnui“ reikėtų priskirt Viešeikių malūno ir Vyžintų ūkio gaisrą. Visumoje

„Audros“ būrys elgėsi protingai, juk jie privalėjo kažką tai Maskvai parodyt, kad veikia. Todėl ir Kosto vienas bunkeris, esantis prie pat jo tėviškės namų – Dudlauskų pušynėlyje, upelio  įtekančio į Girbio upelį pakrantėje, galėjo būti ramus. Panašiai elgėsi iš Maskvos atsiųsto Kušnėriūnų Antano Raguočio raudonųjų partizanų „Žemaitės Junginio“ būrys Rokiškio krašte, ir Rūdininkų girios H. Zimano raudonieji partizanai. Tik neaišku, kodėl Zimano partizanai frontui jau priartėjus prie Vilniaus, savo viena paviršutiniška operacijėle pasmerkė juos maitinusį Pirčiupio kaimą? Ko gera, tai taip pat buvo politinė demonstracija – juk  reikia Maskvai parodyt, kad Lietuvos kaimai nuo vokiečių nukentėjo panašiai kaip ir Baltarusijos kaimai.

Juozo ir Antano tėvas – Jonas Žvironas,  XX-io amžiaus pradžios Užpalių viršaitis, mokantis tris kalbas ir net rašyt, pavyzdingas ūkininkas, cariniu metu buvo ištikimas Kauno gubernatoriui Veriovkinui. Tvarkingas lietuvis ūkininkas tada net ir pagalvot nedrįso, kad galima neklausyt valdžios, kad ir Caro okupacinės. Vyresnieji to meto užpalėnai dar gerai jautė 1863-64 m. sukilimo pasekmes, Povilo Čirvinsko-Savos sukilėlių reidus, Caro kazokų baudžiamąsias ekspedicijas, užpalėnų trėmimus į Rytus prie Volgos (Čiornaja Padina) ir ištremtųjų užpalėnų vietų apgyvendinimą atvarytais rusais.

Bet Jono Žvirono vaikai jau mastė kitaip. Juos stipriau įtakojo 1905 m. revoliuciniai įvykiai Užpaliuose, nors jie tuo metu buvo tik paaugliai. Aiškindamiesi, kodėl lietuviai revoliucionieriai 1905 m. mušė jų tėvą, jie pradėjo įvykusius reiškinius vertinti kitaip – revoliucionieriams pritarti. Mat 1905 m. rudenį atėję į Užpalius ginkluoti socialdemokratai su raudonomis vėliavomis ir juodomis anarchistai nuvertė Caro valdžią ir pavedė viršaičiui formuoti Lietuvišką socialdemokratinę Užpalių Respubliką. Kadangi Viršaitis Jonas Žvironas to nevykdė, o dar raštiškai pasiskundė Veriovkinui, kad Užpaliuose netvarka, tai lietuviai socdemai, grįžę po Didžiojo Vilniaus Seimo, jų tėvą taip pat lietuvį, primušė? Viršaičio vaikai pradėjo pripažinti, kad ko gera, revoliucionieriai taip elgėsi pagrįstai, kad lietuviai turi patys valdyti savo kraštą, turi nusikratyti okupantų valdymo, būti savo krašto šeimininkais. Ir dėsningai vėliau jie tapo idėjiniais kairiaisiais, nes Europos socialistų idėjos kaip tik kviečia žmones griauti imperijas ir kurti nacionalines Demokratines Respublikas.

Raudonųjų Galinių jaunimo būriavimosi centras, jaunimą traukianti vieta buvo tolimiausia  - Dudlauskų sodyba. Dudlauskai, jaunimo sutrumpintai vadinami Dudlomis, gyveno skurdžiausiai, nors buvo gavę didžiausią galūlaukių valaką – per 40 ha. Bet ta žemė buvo smėlynai, krūmynai, graži bet nederlinga vieta. Kadangi anksti mirė tėvai, tai gausios šeimynos našlaičiai vaikai (Kostas, Jurgis, Jonas, Pranas ir sesuo?) skurdo, ypač vargo Pirmojo Pasaulinio karo metais. Kiek galėdami juos šelpdavo kaimynai, bet pagalba buvo maža. Nežiūrint skurdo ir vargo, jie augo linksmi, geranoriški, šposininkai. Buvo muzikalūs, todėl savaitgaliais, šventadieniais pas juos rinkdavosi ne tik Galinių, bet ir aplinkinių – Gaižiūnų, Kušnėriūnų bei kitų kaimų jaunimas. Kadangi jie buvo nemokyti ūkininkaut, tai žemę naudojo neūkiškai, joje pasidarė sūpuokles, sportines aikšteles ir pan. Dudlauskų sodyba tapo vieta ir gera dirva Žvironų sėjamai socializmo sėklai dygti ir plisti. Jų tarpe nebuvo girtuoklių, vagių, banditaujančių. Juos labiau domino socialinės nelygybės ir neteisybės priežastys, formavosi revoliucinės nuostatos. Nežiūrint to, kad Žvironai sėjo Vakarų Europos evoliucinio socializmo idėjas, nekantriam, socialines neteisybes patiriančiam jaunimui buvo labiau priimtini aktyvūs, nelegalios revoliucinės veiklos metodai.  Galinių kaimo jaunimu susidomėjo maskvietiškos ideologijos komunistai -  Vyžuonų žydai komunistai (tokių, atrodo, Užpalių žydų tarpe nebuvę), Utenos Kutkos komunistai ir Vilniaus plečkaitininkai, taip pat galiniškius domino Salų kairieji - liaudininkai ir anarchistai.

Komunistai ir plečkaitininkai jaunimui parūpindavo ginklų, socialistinių švenčių metu juos organizuodavo platinti politinius agitacinius lapelius, iškabinti raudonas vėliavas, vesti antismetoninę agitaciją. Jaunimui tai imponavo. Savo veikla jie erzino Utenos valdžią, todėl iki karo turėjo dvi politines bylas. Užkliuvo jie po atentato prieš A. Voldemarą ir Suvalkijos valstiečių sukilimo metu. Utenos kalėjime jie sėdėjo po atentato į premjerą A. Voldemarą iki teismo kaip plečkaitininkai, ir kartu su Voldemaru tada, kai ir pats Voldemaras už karinį pučą buvo kalinamas Utenos kalėjime.

Tuojaus po atentato prieš Voldemarą Galinių kaimo jaunimas pajuto pasekmes. Antanas Žvironas iš kart buvo suimtas Kaune ir su kitais LSDP Universitetinio jaunimo Žaizdrininkais buvo teisiamas kariuomenės teisme. Patiems galiniečiams plečkaitininkų vardu buvo perduota ginklų. Vienas Dudlauskiokų vos tik su ginklais kišenėje parėjo namo, ir čia pat Utenos policija, krata. Ieško ginklų, nieko neranda, ir tada kažkoks policininkas antrą kartą įkiša ranką į pečiurką ir ištraukia granatą. Dudlauskiokus suima. Pasodina Utenos kalėjime į vieną kamerą su kitais galiniečiais, kurių du buvo provokatoriai (P. D. ir N. J.).  Jie ir klausia Dudlauskioko, kur tu paslėpei ginklus, kad nerado. O tas naiviai ir paaiškino, kad policininkai neiškratė kišenių, tas tuo pasinaudojęs pasiprašė į tualetą (kaimo būdelę) ir ginklus nuleido į srutų duobę. To sužinoti tik ir reikėjo policijai. Kaip mat vyksta atgal į Galinius, Dudlauskų sodybą, ir randa. Šioje byloje buvo teisiami ne tik galiniečiai, bet ir Neviržos Žvironiokas. Pirmasis kariuomenės teismas galiniečius teisė Panevėžyje kaip plečkaitininkus – spaudoje buvo garsinama kaip Utenos plečkaitininkų byla. Bet socialdemokratų advokatūra iš Kauno, aktyviai veikiant L. Purėnienei, bylą apvertė aukštyn kojom – apkaltino Utenos policiją provokacija, galiniečiai buvo išteisinti, o policijai iškėlė provokacijos bylą.

Bet suvalkiečių sukilimo byloje galiniečiams buvo sunkiau, nes Užpalių kairieji savo akcija – paremti Suvalkijos valstiečių reikalavimą – nei vieno grūdo, nei vieno pieno lašo į miestą, kol nebus padidintos supirkimo kainos – perlenkė. Sudegino perspėto neklusnaus Užpalių ūkininko Jankausko klojimą su derliumi. Nors šitai akcijai nepritarė Juozas Žvironas, karštakošius bandė nuo padegimo atkalbėt, bet jie  padegė. Akcijos metu vienas padegėjų pametė batą, buvo rasti įkalčiai. Buvo suimti beveik visi tie patys, kurie buvo teisiami ir plečkaitininkų byloje.

Papildomai, pradžioje Salose buvo suimtas ir su antrakiai atvežtas į Uteną užpalietis, kilęs iš Butiškių – Jonas Kirvelis, apkaltintas padegimo organizavimu. Bet po pirmosios apklausos jam antrankiai buvo nuimti, ir po kiek laiko kaltinimas atšauktas. Apklausos metu, kai Kirveliui buvo paskelbtas kaltinimas dalyvavimu padegant klojimą, jis pareiškė: „ Jeigu mane kaltinate dalyvavus padegant, tai areštuokite ir Rokiškio saugumo nuovados viršininką, kuris mane šiai akcijai išleido iš kalėjimo.“

Pasirodo, kad J. Kirvelis, kaip nepatikimas kairysis buvo specialių Utenos saugumo agentų sekamas. Kirvelis dažnai savo dviračiu važiuodavo iš Salų į Užpalius per Pakalninę. Agentas buvo pranešęs, kad tą dieną prieš padegimą Kirvelis važiavęs per Pakalninę Užpalių kryptimi.

Bet taip pat J. Kirvelis už kairiąsias-anarchistines pažiūras  buvo sekamas ir Rokiškio saugumo, profilaktiškai, kas keli mėnesiai administratyvine teise savaitei kitai būdavo suimamas ir pakalinamas. Kaip tik tomis padegimo dienomis Kirvelis sėdėjo Rokiškio nuovadoje, o jo dviračiu iš Salų į Užpalius važiavo kitas užpalietis.

Utenos kalėjime sėdėję kartu su Augustinu Voldemaru linksmai prisimena tas dienas. Juozas Žvironas net kurį laiką su Voldemaru sėdėjo toje pačioje kameroje.  Kirvelis pasakojo, kad kalinamieji komunistai, ypač žydai, eidami pro Voldemaro kamerą, kurios durys išimties tvarka buvo atviros, o jis kažką tai spausdino mašinėle (rašė knygą „Istorinis Kristus“, 1995, D.K. ), nepraleisdavę progos pasilinksmint, šūktelt: „Ui, Augustinai, kaip gyvenimas ?“. Kairieji, laisvamaniškų pažiūrų kaliniai prašė, kad sekmadieniais kalėjimo viršininkas vietoje mišių leistų klausyti Voldemaro paskaitų. Buvo reikalaujama paskaitų temos. Kaliniai sutiko klausyt Voldemaro kad ir „Apie vištos koją“. Voldemaras buvęs puikus lektorius, turintis nuostabią atmintį, didžiulį žinių bagažą, dvi valandos su plačiais tematiniais nukrypimais, praeidavo kaip vienas mirksnis visiems klausant išsižiojus.

Užpalių krašto „suvalkiečiams“ kariuomenės teismas buvo dar griežtesnis, be gynybos, prie uždarų durų. Juozas Žvironas ir dar keli galiniečiai buvo išteisinti, o Jonas Dudlauskas, kaip padegėjas, nuteistas 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo.                 

Apibendrinant Galinių kaimo kairiųjų įnašą į Užpalių istoriją tektų pažymėti, kad jie buvo ateinančios Europos visuomeninio gyvenimo šaukliai. Kadangi tik ką susikūrusi nauja Lietuva ir Užpalių krašto žmonės buvo sužadinti Europoje jau nueinančios agrarinės-feodalinės valstybės atkūrimu ant religinio katalikiško pamato, o Galiniečiai pradėjo matyti Europos industrinę-kapitalistinę visuomenę, tai tarp užpaliečių natūraliai vyko tam tikra nuostatų ir etinių vertybių kaita. Antrasis Pasaulinis karas daugelį subalamutijo. Bet galima viena teigti, kad tikrų bolševikų, net ir paėmusių TSKP bilietus, raudonųjų galiniečių tarpe nebuvo. Net ir Lietuvai papuolus į Stalino  glėbį, net ir tie, kurie užėmė vadovaujančius postus Sovietmečiu, pasijutę, kad praktiškai esą politiniais bejėgiais, kiek galėjo, padėjo žmonėms papuolusiems į bolševikines nemalones. Jie išliko Lietuvos ir savojo krašto patriotais.

1 pav. Juozas Žvironas (1896-1943)

2 pav. Povilas Žvironas (1868-1950)

3 pav. Antanas Žvironas (1899-1954)

4 pav. Juozo Žvirono laidotuvės Kaune, iš klinikų vežamas į

VDU prozektoriumą

5 pav. Galiniečiai prie Binkauskų sodybos gonkų

6 pav. Galinių kaimo jaunimas laivu BANGA atplaukė į Užpalius

7 pav.Galinių kaimo ir kiti užpaliečiai Salose