GYVASIS PASAULIS - REKURSIJŲ BIOINŽINERIJA

Atspausdinta LIETUVOS ŽINIOS, 1992 lapkričio 6-9 d., Nr.91, 2 psl. LSDP Tarybos nario tribūna.

DOBILAS KIRVELIS

JEIGU BŪČIAU KRYMO TOTORIUS

"Nesibijokime pasakyti, kad sąjungininkų

 galime susilaukti ir tarp “išdavikų”.

Ypatingai mes, socialdemokratai".

Iš Stp. Kairio laiško Juozui Vilčinskui.

 NewYork, 1957 spalio 13 d.

Jeigu būčiau Krymo totorius, aš lenkčiau galvą prieš tą Chaną, kuris, paėmęs Komunistų partijos bilietą būtų išsaugojęs bent 50 proc. gentainių Kryme. Karą laimi ta tauta, kuri išlieka gyva savo žemėje.

Bet aš esu lietuvis, iki nykumo tik lietuvis, kurio visi proseneliai nuo XVI a. gimę ir palaidoti Užpalių apy­linkėse. Ir nė vieno „pono“ — visi tik lais­vieji valstiečiai. Ir gyvenu Lietuvoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo, atgavusi nelietuviškus Vilniaus ir Klaipėdos miestus su apylinkėmis, sugebėjo išsisaugoti 80 proc. tautiečių, kai slaptas Kremliaus planas bylojo - Baltijos respublikose palikti ne daugiau 60 proc. "korenych". Šis planas Estijoje realizuotas idealiai, Latvijoje - net viršytas.

Kur ta jėga Lietuvoje, sugebėjusi atlaikyti Kremliaus spaudimą? Par­tizaninė rezistencija, nelegali di­sidencija, bažnyčia, lietuviškas kon­servatyvizmas, išeivija ar... lietuvių, paėmusių Komunistų partijos bilietus ir tapusių Kremliaus "kolaborantais", neabejingumas Lietuvai?

Sutinku, visi įnešė savą indėlį į Lietuvos išlikimą, bet pabandykime išrikiuoti pagal įnašo dydį.

Šiandien populiaru mūsuose pri­oritetus atiduoti partizaninei rezis­tencijai. Bet, kai sužinai, kad po karo Intelligence Service (Anglijos žval­gybos) Rytų sektoriaus vadovu buvo geriausias KGB žvalgas Filbis, per kurį buvo siunčiami agentai, kore­guojantys Pabaltijo miško rezis­tenciją, kai sužinai, kad "Erelis" buvo Markulis (KGB agentas, infiltruotas į Lietuvos miško rezistencijos vadovy­bę), kai sužinai, kad pirmosiomis po­kario dienomis paimta rezistencinė radijo stotis iš Vilniaus KGB rūmų 'koregavo" mišką, kviesdama parti­zanus kovoti, nes tuoj tuoj ateis "ame­rikonai ir anglai"... iškyla šiurpi abe­jonė. Ar kartais partizaninė rezisten­cija nepadarė "meškos paslaugos" Lietuvos išlikimui? Ir tada su kartėliu apgailestauji, kad net Vilniaus VLIK'o komiteto nariai neišgirdo savo pirmi­ninko prof. A.Žvirono, kvietusio miško vyrus pasyviai protingai rezistencijai, nes tokia politinė situacija susiklostė ilgam, ir aktyvi ginkluota kova - be­prasmiška savižudybė.

Sakyčiau, reikšmingesnė buvo ne­legalioji disidentinė veikla. Žinojimas, kad vis dar yra asmenybių, saugančių lietuvybę, svarbiausias jos dvasines vertybes, palaikė žmonėse tvirtybę. Bet ir tai - labai budriai ir totaliai veikiantis saugumas per metus kitus sugebėdavo demaskuoti disiden­tines grupeles ir gana sėkmingai tarp pačių draugų užverbuoti agentus – įmesti nesantaikos “šunį”.

Gal reikšmingiausia buvo "Lie­tuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kuri iškeliavusi Į Vakarus kūrė ten Lietuvos pogrindžio įvaizdį. Šie lei­diniai turėjo padėti išeivijai VLIK'ui operuoti nemirusia pogrindine veikla Lietuvoje Vakarų pasaulio politi­niuose žaidimuose.

Gana nemažą reikšmę reikia skir­ti lietuviškam kaimo konservatyvumui ir bažnyčios balansavimui. Tačiau jaunimui išeinant į miestus, o baž­nyčiai užsisklendžiant savose eko­nominėse problemose, saugumui užpainiojus ne vieną dvasiški ir šių jėgų reikšmė nebuvo lemianti.

O svariai saugoti lietuvybę po karo galėjo tik atsargūs, neperlenkiantys „lazdos“, užėmę atsakingus postus partiniai lietuviai neabejingi Tėvynei. Laimei, partijoje, kuri 1940 ir 1944 m. tapo okupantų įrankiu, visada buvo tokių žmonių. Toks, be jokių abejonių, buvo dar 1948 m paėmęs partinį bilietą KPI rektorius prof. Kazimieras Baršauskas. Jis vadovavo Lietuvos inžinierių kalvei ir, žinoma, remiamas A.Sniečkaus ir kitų kompartijos va­dovų, sugebėjo išauginti tikrai lie­tuvišką Lietuvos ūkio vadovų mo­kyklą. (Latviams ir estams taip gerai nepavyko). Tai iš esmės lėmė lietu­viškos pramonės formavimąsi esant Liaudies Ūkio Tarybai, kurios vadovu buvo kitas neabejingas Lietuvai komunistas - M. Šumauskas. Išsau­goję lietuviškus nacionalinius inži­nierinius kadrus, sugebėjome apriboti pramonės šakų plėtimąsi ir jį lydėjusį kolonizatorių srautą.

Ir čia nemažas nuopelnas pačio "kalčiausio" komunisto A.Sniečkaus. Sutinku, kad jis buvo fanatikas ko­munistas - internacionalistas. Bet pagyvenęs iki karo Maskvoje Zigmo Angariečio aplinkoje, matydamas savo mokytojo ir kitų ne rusų komu­nistų likimus, geriau suprato, kad jo išlikimas - atsargi politika, savi nacionaliniai kadrai, neįsileidžiant iš Maskvos atsiųstųjų. Saugodamas save, A. Sniečkus saugojo Lietuvą. A. Lacis perlenkė nacionalinę "lazdą" - latviai skaudžiai užmokėjo. Many­čiau, ne be A.Sniečkaus žinios komunistas akad. J.Bulavas "išvalė" Vilniaus Universitetą, kuris, per­duotas kitam komunistui prof. Jonui Kubiliui, dar labiau sulietuvėjo ir suspindėjo savo lietuviškumu per 400 rnetų jubiliejaus šventę. Tai buvo lie­tuvybės triumfo pasaulinė šventė, kurios negali paneigti nė vienas piktas oponentas.

Lietuviški KPI, VU, LŽŪA, sąly­gojantys Lietuvos ūkio ir kasdienės valdžios lietuviškus kadrus ir kartu dvasią - lemiami veiksniai lietuvybės išlikimui. Šios mokyklos suformavo vadovus - kompartijos bilietų "nešio­tojus", kurie puoselėjo ne tik "Žalgirį" ar "Statybą" su užslėptu devizu "Mušk CASK'ą". Net ir didžiausio priešo - KGB labirintuose, kaip pasakoja doc. V. Skuodis, buvo lietuvių, padėjusių mūsų disidentams. Ir vis tai šių aukš­tųjų mokyklų auklėtiniai !

O A Sniečkaus ir kitų vadovų iš­saugoti pasodybiniai sklypai (kad ir menki buvusio žemes ūkio likučiai), ar nebuvo jie dar vienas lietuviško pamato tvirtybes garantas"? Pa­žvelkime į savą praeitĮ ir kiekvienas iš mūsų, manau, rasime, kad ne vie­nas komunistas yra padėjęs politinių nemalonių bylose. Aš pats iki karsto lentos liksiu dėkingas nešiojusiems komunistų partijos bilietus - pro­fesoriams R. ir V. Chomskiams, rektoriams K.Baršauskui ir J Kubiliui ir dar daugeliui kitų, kurie tyliai, be pompastikos, tačiau sėkmingai iš­tempė mane iš politinių nemalonumų, į kuriuos buvau įklimpęs dėl jaunatviškų išsišokimų. Aš neabejoju šių ir daugelio kitų panašių "komu­nistinių" vadovų patriotiškumu ir linkęs laikyti juos tikrai giliais so­cialdemokratais, nes ne vieną jų mokė socialdemokrato VDU rekto­riaus prot. Vinco Čepinskio dvasia. Tai jo idėjiniai palikuonys, nes pir­menybę teikė ne iškabai, bet esmei.

Žiūrėdamas stambesniu planu į Lietuvos kompartijos veiklą po­kario laikotarpiu, aš daugiau matau našų Lietuvos saugotoją, o ne nai­kintoją. Tie įvairių politinių pažiūrų Lietuvos piliečiai, susibūrę po LKP iškaba, sėkmingai saugojo lietu­vybę. Tiesa, ilgus metus būdami valdžioje, jie sėkmingai apaugo karjeristais, demagogais, menkys­tomis, tačiau per tą laiką susidarė branduolys. Atsiskyrimas nuo TSKP ir vėlesnė transformacija į LDDP - pasirinkimas eiti į opoziciją, principingai laikantis tik demokra­tinių normų politiniame gyvenime — juos "išvalo" ir perdaro į tikrą socialdemokratinę partiją, turinčią pagrindinį svorį Lietuvos kaime, darbininkijoje. O ir tarp inteligen­tijos jie sudaro ne mažą intelektualų sluoksnį, aprėpiantį beveik visą valstybinės veiklos frontą, dar su praktine patirtimi. Nesuklysiu pasakęs, šiandien daugiausia kompetencijos valstybei valdyti turi LDDP.

Prieš pusantrų metų XV-ju LSDP suvažiavimu mes atmetėme gražią galimybę tikrai krikš­čioniškais metodais (atvirumu, gražumu) sukurti sąlygas LKP pasileisti, įsiliejant į daugiapartini Lietuvos gyvenimą. Nugalėjus piktokai, juos nepagrįstai žemi­nančiai pozicijai, įvarėme į kampą, ir jie pasirinko sunkesnį sava­rankišką kelią. Ir, kaip rodo pirmojo rinkimų turo į Lietuvos Seimą rezultatai, jais pasitikėjo daugiausia rinkėjų. Mus, socialde­mokratus, pasirinko beveik dešimt kartų mažiau. Susimąstykime, ne piktai,  ne egoistiškai, bet pir­miausia dėl Lietuvos

Jeigu būčiau Krymo totorius, ir mano tautiečiai komunistai būtų išsaugoję 80 proc. gentainių Kry­me, aš jiems statyčiau paminklus.

Papildoma iliustracija, 2002 lapkritis, iš M.irG.,Nr.9, J.Rudoko straipsnio.