GYVASIS PASAULIS - REKURSIJŲ BIOINŽINERIJA

Susipažinus su XXI a. strateginio mąstymo ekonomistų ir sociologų nuostatomis, ypač šiandien, Europos ir net JAV socialinės-ekonominės krizės metu, iškyla mintis, kad mūsų valstybės valdžių, politikų galvose vyrauja sustabarėjusi visuomenės ekonominės raidos ir ateities gerovės samprata, vedanti į niekur. Tokia pat išvada seka ir iš gyvosios gamtos, gyvojo pasaulio – gyvųjų sistemų teorijos mokslo tyrimų. Atrodo, žmogus turėtų mokytis ekonomikos iš gyvosios gamtos technologijų patirties.

Naujojo tūkstantmečio ir šimtmečio pradžioje, ypač 2008 m. prasidėjus finansinei-ekonominei krizei, iškilo daug abejonių dėl Europos industrinės civilizacijos ekonominės gerovės sampratos. Tiesa, dar XX a. antroje pusėje Europos „išminčių“ – Romos klubas (1968 m.) jau pradėjo kelti klausimus dėl pramoninės plėtros ir prekinės gamybos augimo perspektyvų, kaip alternatyvą iškėlė žaliosios ekonomikos idėją. Šiandien žalioji ekonomika įteisinta Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa (2008 m.), paskelbtas veiksmų planas. Bet visa tai netenkina strateginio mąstymo mokslo intelektualų. Atrodo, kad žalios ekonomikos koncepcija yra tik kosmetinė priemonė sprendžiant žmonijos egzistencijos problemas. Ieškoma radikalesnių, labiau mokslu pagrįstų požiūrių. Dėmesys krypsta į ekologiją, ekologinę ekonomiką, o paskutiniaisias metais – į kūrybos ekonomikos bei kūrybos ekologijos problemas. Su kūrybos ekonomika ir ekologija Lietuvos visuomenę supažindina Rasa Levickaitė ir kolegos, o prof. Almantas Samalavičius – pokalbiais su strateginio mąstymo filosofais „Kultūros baruose“. Norint suprasti ateinančių, o gal jau ir atėjusių visuomenės gyvenimo problemų esmę, reikia trumpai susipažinti su tradicine, daug kur vadinama neoklasikine ekonomikos samprata.

Neoklasikinė ir kitos panašios tradicinės ekonomikos

Tradiciškai beveik visi ekonomistai ir politikai, planuodami visuomenės gyvenimą bei ateities gerovę, nusiteikę tai matyti kaip begalinį ekonominį augimą, prekių gamybos ir pinigų plėtrą konkurencinėje erdvėje. Kažkodėl tai šone paliekama išteklių problema, nors nesunku suprasti, kad konkurencinę erdvę sukuria išteklių ir rinkos ribotumas. Laikoma, kad ištekliai yra begaliniai ir tai garantuoja nuolatinę ekonominio augimo galimybę. Nors jau prieš gerus du šimtmečius anglikonų bažnyčios pastorius Tomas R. Maltusas (Malthus) yra paskelbęs žmonių, kaip ir kitokios gyvybės rūšies populiacijos augimo dėsnį, net matematine diferencialinės lygties forma, suformulavo nuostatą:- žmonija didėja geometrine progresija, o maisto ištekliai – aritmetine, ir todėl žmogus pasmerktas badams, karams ir visokioms kitokioms stygių sukeliamoms problemoms. (1 pav.) O jeigu priimsime, kad pagrindiniai žmogui reikalingi ištekliai yra gyvoji gamta, tai toks mąstymas turėtų būti taikytinas ir ekonomikai, ir taip pat koreguotinas, kaip ir Maltuso augimo dėsnis. logistiniu. Mat, praėjus keliasdešimčiai metų, dar XIX šimtmečio vidury, matematikas P. F. Ferchiulstas (Verchulst) Maltuso dėsnį pakoregavo įvertindamas populiacijos tankėjimo „savinuodijimosi“ efektą – išvedė logistinį augimo dėsnį. Juo buvo parodyta, kad padidėjus gyventojų tankiui, išteklių ribotumas apribos ir populiacijos dydį – neleis augti iki begalybės, susiformuos savireguliacija, kuri augimą apribos. Paskutiniaisiais dešimtmečiais logistinio dėsnio kompiuteriniais modeliavimo metodais akivaizdžiai parodoma, kad didėjant dauginimuisi ir pasiekus tam tikrą jo dydį, t.y. kai kiekvienas individas per gyvenimo periodą pagimdo po kelis palikuonis, ir viršyja tam tikrą kiekį – prasideda nesuprantami reiškiniai, rodantys - tai staigų populiacijos sumažėjimą, tai vėl staigų augimą bei nesuprantamus chaotiškus švytavimus. Tokiuos reiškinius matematikai pavadino CHAOSu. Atrodo, kad tokius socialinius ekonominius reiškinius galima matyti ir žmonijos civilizacijų istorijoje, pavyzdžiui – įvairiausių „barbarų“ periodiniai antplūdžiai į Europą iš Azijos.

1 pav. Populiacijų arba ekonomikos plėtros dėsningumai

Ekonomistų teoretikai tokių efektų, atrodo, dar nenagrinėja. Jie tradiciškai tenkinasi maltusine nuostata. Tradicinė stichinė ekonomika Europoje dar XIX a. antroje pusėje buvo suformuota kaip neoklasikinė, ir tokia ji išbuvo iki 1936 m. atsiradusio keinsizmo, vyravusio 1965-1970 m. Kartu ir dar vėliau buvo žavimasi monetarizmu, M. Fridmano ekonominiu pozityvizmu, naujosios Austrijos F.A.von Hayeko ekonominiu liberalizmu bei socialine rinka. JAV neoklasikos ekonomika buvo transformuojama į institucionalizmą bei J. A. Šumpeterio (Shumpeter) evoliucionizmą. Visame pasaulyje, sprendžiant ekonomines valstybių problemas, stebimi racionaliojo pasirinkimo žingsniai. Išvardintas ekonomines koncepcijas ar atskiras komponentes šiandien galima rasti ne tik Europoje, JAV, bet ir visame pasaulyje. Bet ypač ryškiai jų „mišrainė“ matoma Rytų Europos valstybėse, ir Lietuvoje. Platesnio – strategiškesnio požiūrio sociologai visas šias mišraines linkę pavadinti ekonomine neoklasika, ir bando atkreipti dėmesį į jų nebetinkamumą – vedančią žmonija į niekur.

Vienas iškiliausias mūsų laikų globalaus mąstymo geopolitikos ir pasaulio socialinės-ekonominės krizės geopolitiniu požiūriu analitikas, JAV sociologas I. Valeršteinas (Wallerstein) kviečia atkreipti rimtą dėmesį į dabartinio ekonomikos „režimo“ pasekmes ir perspektyvas, į Europos ateitį kintančioje geopolitinėje pasaulio struktūroje Jis nurodo į ilgalaikę sisteminę krizę, keliančią vis daugiau ne tik ekonominių bet ir gilesnių socialinių problemų.

Pirmasis žingsnis kitaip žvelgiant į visuomenės gyvenimo esmę buvo pavadintas žaliosios ekonomikos vardu.

Žalioji ekonomika – paviršutiniškas požiūris

Gamtosaugos ekonomika, kuri, kaip pastebėta aukščiau, kilo 1968 m. „Romos klubo“ visuomeninio judėjimo vardu. Jibuvo ypač išryškinta 1970 m. Masačūsetso technologijos instituto (MTI) tyrinėtojų kolegijos parengtu pranešimu, kuriame pirmą kartą buvo analizuojamos visos šiuolaikinės globalinės problemos. Kaip aplinkos užterštumas, gyventojų ir ekonomikos augimas, žaliavų sumažėjimas ir maisto produktų gamyba sąveikauja tarpusavyje? Kur atsidurs pasaulis, jei taip ir toliau augs gyventojų skaičius ir pramonė? MTI tyrinėtojai, kuriems vadovavo D. Medovsas (Meadows), 1972 m. pateikė pranešimą „Augimo ribos“, kurio išeities taškas – kaip ir Maltuso – yra bauginantis eksponentinis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. Šie pirmieji žingsniai sukėlė visuomeninius „Žaliųjų judėjimus“, kurie pasireiškė net kaip radikalūs „Žaliojo anarchizmo bei komunizmo“ judėjimai, bei nuosaikesni politiniai „Žaliųjų partijų“vardu. Susiformavo  Jungtinių Tautų padalinys, koordinuojantis šios organizacijos aplinkosauginius veiksmus, – Aplinkos apsaugos programa (JTAP arba angliškai UNEP). Jis buvo įsteigtas 1972 m. birželį po Stokholme vykusios Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos. JTAP turi ne vieną centrinę būstinę, šešis regioninius padalinius ir atstovybes daugelyje šalių. JTAP veikla apima daug sferų, susijusių su oro tarša, vandens ir žemės ekosistemų apsauga, darniuoju vystymusi ir kita. Programa stipriai veikė esamas tarptautines aplinkosaugos normas, prisidėjo prie valstybių bendradarbiavimo skatinimo ir su aplinkos apsauga susijusių tyrimų plėtojimo. JTAP taip pat finansuoja aplinkosauginius projektus, yra viena iš Pasaulio aplinkos fondo ir Monrealio protokolo daugiašalio fondo įgyvendinančių institucijų.

„Žaliosios ekonomikos“ šalininkai teigia, jog „žalioji“, priešingai nei „tradicinė“, ekonomika yra neatitrūkusi nuo realaus pasaulio – pasaulio, susidedančio iš žmonių darbo, žmonių poreikių, Žemės gėrybių. „Žalioji ekonomika“ analizuoja, kaip pasiekti harmoningiausią šių išvardytų elementų dermę. Šios ekonomikos centre – ne „vertės kaip mainų“ ar „pinigų“ sąvoka, o „naudos kaip vertingumo“ sąvoka. „Vertingumas“ „žaliojoje ekonomikoje“ yra matuojamas pasitelkus kokybinius, o ne kiekybinius parametrus. Svarbi yra individų, bendruomenių ir ekosistemų „regeneracijos“ („atkūrimo“) sąvoka, tuo tarpu „akumuliavimo“ („kaupimo“) sąvoka (pinigų ar medžiagų) paliekama ne taip svarbia.

Žaliosios, atsinaujinančios, beatliekinės, Saulės, vėjo bei kitos ekonomikos, kurios teoriškai akivaizdžiai matomos vertingomis, bet šiandien dėl neefektyvių, kol kas nesukurtų, neįgyvendintų technologijų nepelningumo, neturi galimybės ženkliai pasireikšti, lieka neįgyvendintos. Jos neatlaiko konkurencijos tradicinėms technologijoms ir ekonomikoms. Be to, žaliųjų visuomeniniai judėjimai, kurie veikia daugiau emocijomis ir draudimais, dėl menko technologijų supratimo dažniau trukdo nei padeda. Žaliosios ekonomikos pradingsta arba demokratijos neryžtingume bandant naujoves, arba požiūrio paviršutiniškume. Žaliąjai ekonomikai reikia fundamentalesnių inovacinių idėjų, naujesnių Žmonijos raidos ir ateities požiūrių, taip pat žmogaus gerovės problemų sprendimo projektų, kurie vestų į sisteminį - ekologinį požiūrį. Todėl prie žaliosios ekonomikos šiandien atsiranda ne tik ekologinė ekonomika, bet ir laimės ekonomika, kūrybos ekonomika, net kūrybos ekologija, bei įvairios panašios kitos koncepcijos.

Ekologinė ekonomika – žingsnis pirmyn

Tarptautinį pripažinimą pelnęs plataus požiūrio ir išsilavinimo JAVbiologas-ekonomistas J. Farlejus (Farley) siekia integruoti socialinį, žmogiškąjį ir gamtos kapitalą. Jis siekia pakeisti vyraujančią, jo manymu klaidingą, ekonomikos sampratą, kurioje slypi vis agresyviau diegiama neoklasikinės ekonomikos konkurencinio augimo dogma, ir vysto ekologinės ekonomikos koncepciją.

Ekologiškos ekonomikos koncepcija iš esmės skiriasi nuo neoklasikinės ekonomikos, kuri vis dar dominuoja mūsų valdžių ekonominėje vizijoje. Nors akivaizdu, kaip nesugebama susidoroti su dabartine krize, o juo labiau numatyti darnios raidos perspektyvų. Kartais net atrodo, kad vyksta ekonominė kolonializacija, ir tai daroma globaliu mastu. Kyla klausimai, kodėl neoklasikinės ekonomikos koncepcija ir prietarai iki šiol turi tokią didelę galią, nepaisant pražūtingų jos ydų? Kaip atsikratyti klaidingų premisų? Negi tik ekologinės pakraipos ekonomistams rūpi atskleisti neoklasikinės ekonomikos klaidas?

Atsakydamas į šiuos klausimus J. Farlejus kviečia mus apsispręsti, kuria kryptimi turi judėti Europos ir JAV civilizacijos traukinys ? Jo ir bendraminčio ekonomisto H. Daly knyga „Ekologiška ekonomika: principai ir taikymai“ yra pagrindinis veikalas, parodantis būtinybę išplėsti ekonomikos sampratą (paradigmą) dėl žmonijos ateities gerovės ir išlikimo. Tai kelias darnaus gamtos ir žmonijos sugyvenimo link. Tolesnis šios koncepcijos vystymas atveda prie žmogaus psichologinių savybių ekonomikos – laimės ekonomikos.

Laimės ekonomika – psicho-ekonomika

Išgirdus laimės ekonomikos pavadinimą gali atrodyti, kad propaguojamas hedonizmas – visuomenės gyvenimas malonumams ir linksmybėms, gal net tam tikrų psichinių priemonių ar net cheminių linksminančių preparatų naudojimą. (Kaip kadaise kai kuriuose JAV universitetuose studentams „kūrybingumo sustiprinimui“ buvo rekomenduojamas haliucinogenas, lizergininės rūgšties preparatas LSD.)

Bet Kanados ekonomikos ekspertas M. Anielskis (Anielski) „Laimės ekonomikos“ veikalu 2007 m. pateikė gilų konceptualų požiūrį, atkreipusį mokslo dėmesį. Šiame veikale akcentuodamas žmogų, jis iškėlė tikrojo turto ir tikrosios pažangos koncepciją. Teigiama, kad šis veikalas yra mokslo įvykis, ženkliai paveikęs darnos tarp ekonomikos, gamtos ir žmogaus bei visuomenės sampratą. 2011 m. už Kinijos vyriausybės konsultavimą, kaip kurti žaliąjį bendrąjį vidaus produktą (BVP), Anielskis yra pelnęs Johno Cobbo įsteigtą Bendrojo gėrio premiją.

M. Anielskis parodė, kaip reikėtų reformuoti dogmatišką neoklasikinės ekonomikos modelį, kuris viską matuoja naudos kategorijomis, skatindamas plėšrų godumą, agresyvius konkurencinius santykius, kas, kaip įprasta tradicinėje liberalioje ekonomikoje, laikoma tikrąja sėkme ekonomikos srityje. „Laimės ekonomika“ yra ne tik teorinis iššūkis pasaulyje dominuojančiai ekonomikos, kuria remiasi ir Rytų Europa, ir ypač mes Lietuvoje, nuo 1990 m. tiesiog pasinėrusioje „laisvojoje rinkoje”, sampratai. Jo manymu, Rytai klysta manydami, kad iš chroniško „socialistinio” nepritekliaus galės lengvai peršokti į gausos kultūrą. Autorius teigia, kad laimės ekonomikos požiūris yra ir instrumentas, leidžiantis revizuoti mūsų dabartinę socialinę-ekonominę sistemą, paremtą neribojamu pramoninės gamybos augimu, taip pat ir parodyti, kad gerovė, suvokiama vien kaip vartojimo didinimas, yra kelias į niekur.

Neoklasikinė ekonomika įsitikinusi, kad gėrybių ir paslaugų kainas lemia, o pajamas paskirsto rinka, reaguodama į poreikių ir jų tenkinimo dinamiką, ir todėl „augimas yra gėris“. Šiam augimui netaikomi jokie apribojimai, o esminis pažangos rodiklis yra BVP. Bet analizuojant socialinius reiškinius pirmiausia iškyla klausimas, ar visi individai siekia maksimalios naudos ir vien materialinio turto? Ar šis modelis nesubyra tada, kai žmonės veikia vedami užuojautos ir altruizmo, kai, užuot be saiko vartoję, vardan jaunimo ateities, pagalbos kitiems, renkasi kuklesnį, paprastesnį gyvenimo būdą? Ir iš vis, kyla klausimas, o kas yra naudingumas? Ar gali būti nauda, kaip laimės vienetas? Ar įmanoma išmatuoti ir monetarizuoti laimę? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus pamatome, kad rinka nėra tobula, ji neretai ignoruoja ar tiesiog nemato tikrųjų vertybių, tokių kaip gamtinis ir žmogiškasis kapitalai ar paslaugų ekosistema. Akivaizdžai iškyla didžiausia ydinga tradicinės ekonominės sistemos silpnybė, manymas, kad tikrąją daiktų vertę išreiškia pinigai – laikomi tobulu naudingumo, o BVP ar kitų visuomenės gėrybių ir paslaugų matu. Juk patys pinigai neturi savarankiškos vertės. Anielskio nuomone, dauguma žmonių, tarp jų ir ekonomistai, neturi supratimo, kas yra pinigai, kaip jie kuriami ir kas juos kuria. Tampa aišku, kad naivus tikėjimas amžinu ekonomikos augimu, pinigų prigimties ir jų kūrimo neišmanymas yra globali aklavietė, į kurią slenka mūsų europinė civilizacija. Pražūties grėsmė iškyla tiek žmonijai, tiek gamtai, bet nė vienos šalies lyderiai to nepripažįsta ir nesiūlo jokių alternatyvų, o atidėliojant terminus lendama į begalines skolas.

M. Anielskis teigia, kad būtina atsikratyti dabartinės vartojimo psichozės, įveikti materializmo virusą ir amžino ekonominio augimo mitą. Tenka pripažinti, kad nekritiškai vertinamas melas apie išteklių nepriteklius ir pernelyg žavimasi pinigų mitu. Tradicinei ekonominei sistemai labai palankus kolektyvinis neišmanymas apie pinigų prigimtį. Taigi dėl to esame visi kalti, nes palaikome sistemą, kuri mus uždarė materializmo kalėjime. Šiandieninę ekonomiką M. Anielskis vadina tam tikra religijos forma, o ekonomistus – jos šventikais. Dabartinės finansų institucijos ir aukštųjų mokyklų ekonomikos katedros aklai tarnauja neoklasikinės ekonomikos dogmoms, todėl nekreipia dėmesio į fundamentalią kritiką, raginančią keisti mąstymo kryptį. Jo manymu, „tikrasis turtas“ nusako mentalines, fizines, dvasines ir emocines aplinkybes, galiausiai lemiančias ir individo, ir bendruomenės gerovę. Žodis „tikrasis“ paprasčiausiai reiškia, kad gyvenama autentiškai, santarvėje su svarbiausiomis vertybėmis – gyvosios gamtos ir žmogaus vertybine esme –  nuo kurių priklauso gyvenimo kokybė ir laimė.

Civilizacijų istorija rodo, kad galios centrai pasaulyje keičiasi. Kai kurie geopolitikai. pavyzdžiui I. Valeršteinas, mano, kad naujasis šimtmetis turės naujus globalius žaidėjus – iškils Kinija, Indija, keletas Lotynų Amerikos valstybių, pavyzdžiui, Brazilija. M. Anielskis pritaria,kad Kinija taps pasaulio lydere, nuo nevaldomos plėtros ir piniginės paskolos paradigmų pereis prie naujos ekonomikos sistemos, orientuotos į tikrąją gerovę, ir tam gali pasitarnauti praeityje reikšmingas Kinijai konfucianizmas, kaip labai praktiška kuklumo filosofija, sąlygojanti kūrybą, taikią ir harmoningą visuomenę. Ši filosofija, atrodo, yra susijusi ir su Platono iškelta santūrumo, susivaldymo dorybe. M. Anielskio nuomone, Kinija gali tapti pirmąja tauta pasaulyje, iš tikrųjų siekiančia darnios plėtros. 2004 m. būdamas Kinijoje, jis aptikęs naujas sąvokas kinų sąmonėje – DNR kodą, harmoningą raidą. Jo manymu, būtina siekti kuo didesnės visapusiškos lygybės tarp žmonių ir tautų, nes didėjanti nelygybė pagal pajamas ir materialų turtą, kuriuo disponuojama, ardo socialinį audinį, didina susipriešinimą, o tokie kataklizmai dažniausiai baigiasi didžiausiu žmonijos nonsensu - karais.

Panašiai samprotauja ir strateginės ekonomikos vizionierius E. F. Šumacheris (Schumacher), kadaise konsultavęs Birmos vyriausybę ragindamas atsisakyti ekonomikos plėtros ideologijos ir atsigręžti į budistinę ekonomikos sampratą, grindžiamą visai kitomis psichologijos ir etikos kategorijomis – laimės ekonomikos samprata.

Šiandien jau pradėti valstybių visuomeninės laimės indeksų matavimai. Laimės indeksus sociologai matuoja atsižvelgdami į tai, kaip žmonės vertina savo sveikatą, galimybę turėti darbą, šeimą, politines laisves, korupcijos lygį, ekonominę gerovę ir t. t. Kiekybiškai vertinami tokie dalykai kaip pasitenkinimas gyvenimu, kovos už būvį lygis, kasdieniai išgyvenimai, žmonių požiūris vienų į kitus, bendravimo tradicijos ir kultūra. Lietuva 2012 m. „laimės“ rikiuotėje užėmė 60 vietą iš 156, yra šalia Kazachstano. Po jo eina Baltarusija, Lenkija53,Estija (72), Rusija (76) ir Latvija (106).

Akivaizdu, kad laimės ekonomikos koncepcija į antrąjį planą vertybių saraše stumia materialiąsias, į priekinį iškeldama psichologines ir etines vertybes, formuoja naują psicho-ekonominę koncepciją. Bet joje pasigendama kūrybos ir kūrybingumo komponentės, kaip esminių vertybių technologijų raidos požiūriu.

Kūrybos ekonomika ir ekologija – du žingsniai į priekį

 Gyvųjų ir organizuotų sistemų teorijos požiūriu žmogiškoji kūryba yra informacijos gamyba. T.y. kiekvieno žmogaus, gyvenančio amžinųjų problemų erdvėje, problemų sprendimo projektų kūrimas, jų virtualus išbandymas vaizduote (mintimis), tinkamiausio projekto atrinkimas (sprendimo priėmimas) ir jo įgyvendinimas (valdymas pagal projektinę informaciją). Kadangi visuomenės gyvenimas – amžina materialiųjų ir informacinių vertybių gamyba – neatskiriamas nuo ekonomikos, tai dėsningai 2002 m. iškilo kūrybinės klasės ir kūrybinės visuomenės koncepcijos. (2 pav.)

2 pav. Kūrybos ekonomikos penkiakampis (R. Levickaitė ir kt., 2011)

Vienas pirmųjų žingsnių kūrybinės ekonomikos link buvo padarytas R. Floridos (Florida) 2002 m. paskelbus „Kūrybinės klasės“ koncepciją. Ja autorius atkreipė dėmesį, kad išsivysčiusiose valstybėse keičiasi klasinė struktūra, kad visuomenės gyvenimą radikaliausiai lemia ne darbininkija, bet įvairiausių gyvenimo ir technologijų kūrybos darbuotojai – naujai besiformuojantis socialinis sluoksnis, kūrybinė klasė. Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą kūrybinių miestų, net miestų-konglomeratų reikšmę. Šį požiūrį savaip, dar anksčiau pradėjo vystyti D. Britanijos futuristas Ch. Landry. Kitas D. Britanijos futurologas J. Howkinsas labiausiai išplėtojo  kūrybinių industrijų koncepciją, kuri pagrindinį dėmesį skiria pramogų, reklamos bei dizaino kūrybai, ir viso to reikšmę kūrybiniam visuomenės gyvenimui. Panašias kūrybinės industrijos nuostatas propaguoja ir R. Cavesas ir J. Hartlejus. Tik jų akcentai daugiau nukreipti technologijoms bei atskirų kūrybinių asmenybių savybių identitetams. Visos šios penkios koncepcijos yra idėjiškai persidengę ir sudaro kūrybos ekonomikos penkiakampį.

Įsigilinus į kūrybos ekonomikos problemas nesunkiai galima įžvelgti būtinumą kūrybos ekonomikos sampratą išplėsti, panašiai kaip neoklasikinę ekonomiką, papildant ekologija. Tiesa, čia, kūrybai, kuri būdinga žmonių visuomeninei aplinkai, ekologijos sąvoka taikytina ne tiek biologiniu, bet social-psichologiniu požiūriu. Ugdant kūrybingą inovatyvią ir aktyvią veiklai (laisvą) asmenybę ir visuomenę, turi būti formuojama kūrybinga aplinka. Kūrybos ekologija persidengia su laimės psicho-ekonomikos koncepcija. Bet kol dar nėra sukurta šių koncepcijų visaverčių teorinių pamatų, jose slypi daug „baltųjų dėmių“. Jų esmę turėtų praskleisti ekologinių technologijų kūrybos ekonomika.

Ekologinė techno-kūrybos ekonomika – jau posthumanizmas

Vadovaujantis samprata, kad gyvybė ir gyvosios sistemos yra nepertraukiama bio-technologijų evoliucija, o technologinė žmonijos raidą – biologinės evoliucijos tąsa, visas aptartas ekonomikos koncepcijas gali suvienyti ekologinė techno-kūrybos NBICEE ekonomikos koncepcija (3 pav.)

3 pav. Konverguojančių Nano-Bio-Info-Cogno-Eco-Eco (NBICEE) technologijų sampratos schema

Konverguojanti Nano-Bio-Info-Cogno-Eco-Eco (NBICEE) technologija apjungia ir ekologiją (Eco) ir ekonomiką (Eco). Šios technologijos koncepcijos esmėje slypi nuostata, kad mūsų dienų pasaulinė krizė vyksta pagal N. Kondratjevo - J. Šumpeterio ekonominės-technologinės raidos bangų-ciklų teoriją, yra sukelta negyvosios gamtos mokslų (fizikos ir chemijos) idėjomis sukurtų ir įgyvendintų technologijų, sukūrusių neoklasikinės ekonomikos samprata pagrįstą industrinę visuomenę, išsisėmimu, bei naujų technologijų kaitos vėlavimu. O tie socialinės-ekonominės krizės reiškiniai, pavyzdžiui, monetariniai-finansiniai, kuriuose tradicinės ekonomikos teoretikai įžvelgia problemų esmę, yra tik antriniai. Todėl esminis visų problemų sprendimas – atsisakyti senųjų technologijų ir kuo greičiau sukurti ir įgyvendinti kokybiškai naujas, efektyvias gyvosios gamtos principais veikiančias NBICEE technologijas. (detaliau aiškinanti informacija GAIRĖS, 2007, Nr.5 2009 Nr.8; 2011, Nr.4; 2012, Nr.1) Nes negyvosios gamtos fizikos-chemijos idėjinėjomis įgyvendintos technologijos yra gyvąją gamtą nuodijančios ir naikinančios, atliekinės, teršiančios technologijos. O NBICEE technologija privalo, kaip ir natūralioji gyvybės technologija, būti darniai ir harmoningai įmontuota į gyvąsias technologijas ne kaip konfrontuojanti, bet kaip viena kitą papildanti. Kadangi gyvosios gamtos komponente yra ir žmogus bei žmonių visuomenė, tai NBICEE technologija turi tenkinti ne tik bio-etikos, bet ir bio-psichologijos, t.y. ir humanizmo reikalavimus.

Toks NBICEE technologinis kompleksas būtų žmonių visuomenės tolesnės evoliucijos kelias transhumanizmo ir posthumanizmo link – esminis šių dienų pasaulio problemų sprendimo kelias. Ir tam reikalinga neatidėliojant ugdyti visuomenę, ypač jaunąją kartą NBICEE technologijų dvasia, kūrybos edukaciją iškeliant kaip aukščiausio lygio informacinę technologiją.