GYVASIS PASAULIS - REKURSIJŲ BIOINŽINERIJA

Mūsų tėvas - Jonas KIRVELIS iš Butiškių

Dobilas, Eglė, Ringis Kirveliai

Žodyne apie lietuviškų pavardžių kilmę parašyta: „KIRVELIS – pravardinė pavardė, reiškianti tiesmukišką, stačiokišką, grubų žmogų, kilusi iš Užpalių apylinkės trijų kaimų: Butiškių, Kaimynų ir Lygamiškio“. (1 pav.)

Mūsų tėvas – Kirvelis Jonas, Juozapo Kirvelio (1860-1929) sūnus iš Butiškių, gimęs 1901 m. dar senojoje Kirvelių sodyboje. Mums vaikams (Dobilui,1940 m., Eglei, 1942 m. ir Ringiui,1950 m.) jis ne kartą pasakojo ir rodė, kad jo senoji tėviškė iki Stolypino žemės reformos (1908-9 m.), kaip jis dar prisimenąs, ir šiandien yra išlikusi ant kalno dešinėje kelio į Svėdasis pusėje tarp Užpalių ir Butiškių. Tos reformos metu senelis Juozapas gavo 29 hektarus dirbamos žemės kitoje – kairiojoje Svedasų kelio pusėje, tarp Margų miško ir Butiškių kaimo, ir 1 hektarą Puodžių miško. Todėl dar XX amžiaus pradžioje, iki Pirmojo Pasaulinio karo Kirveliai naują sodybą buvo pasistatę prie pat Margų miško, o senąją pardavę Mikučioniui. (Šiandien, 2010 m., senoji Kirvelių sodyba priklauso Užpalių zakristionui Karosui, kurią, jau nepriklausomybės metais jis ją nupirkęs iš Mikučionio. O naujoji, XX a. pradžioje pastatyta Kirvelių sodyba prie Margų miško, apie ~1975 m. melioracijos ir viensėdijų naikinimo metu, sodybas perkeliant į kolūkinę Kaimynų gyvenvietę (Gegužės Pirmosios kolūkio pirmininko Šerkšniovo iniciatyva), buvo nugriauta, medžiai iškirsti, žemė išlyginta.). Tėvas dažnai primindavo, kad mums giminės yra Kėpių Bružai, Butiškių Gaidžiai ir Lygamiškio Abukauskai. Apie ankstesnių laikų Kirvelių giminę nežinojo, nes namus palikęs dar būdamas 19 metų amžiaus, buvo pirmuoju Lietuvos Armijos šauktiniu, ir nuo tada Butiškiuose lankėsi tik retkarčiais.

Atrodo, kad šiandien sutinkami Kirveliai Floridoje (JAV), Novosibirske (Rusijos Sibire) ar Saranske (Rusijos Mordovijoje), o taip pat anksčiau – Jonas Kirvelis Čikagoje (kaip ne vienas to meto Amerikos lietuvis, 1900 m. davęs 1 dolerį dr. Jono Šliūpo leidžiamai mokslo populiarinimo knygos – „SPĖKA ir MEDEGA“ lietuvių kalba leidybai), ar pavieniai Kirveliai sutinkami Suvalkijoje bei Žemaitijoje – visų protėviai yra kilę iš tos pačios Užpalių krašto vietos.

Apie Kirvelių pavardės kilmę

Ieškant Kirvelių giminės šaknų, Lietuvos Valstybės Istorijos archyve yra randami Užpalių karališkojo dvaro 1663 m., ir dar po šimto metų – 1765 m. inventorizacijos dokumentai (lenkų kalba), kur pirmajame (1663 m.) yra pažymėtas Kirvelių kaimas, bet jame tarp mokančiųjų činčą nėra nei vieno Kirvelio, bet yra du Butiškiai ir Augulionis. O vėlesniame (1765 m.) – jau nebėra Kirvelių kaimo, bet nei Butiškiuose, nei kituose kaimyniniuose kaimuose (Kaimynų, Kušlių, Kėpių, Juškonių, Puodžių), net ir Užpalių mieste, neberandama Butiškių pavardžių, bet visur pilna Kirvelių.

1663 m. inventorizatorinis surašymas rodo, kas ir kiek iš Siolo Kirwele wlka I z/3, Karaliaus stalui turi mokėti činčo:

1. Stanislovas Butiškis (???) wlodi 1/6 moka 30 zlotų;
2. Tenze przyiemney.............. wlodi..1/6 moka 30 zlotų;
3. Samuelis Augulionis (???).....wlodi.1/3 moka 15zlotų;
4. Petras Butiškis przyiemney    wlodi  1/6 moka 30 zlotų,   (manyčiau, činčas.)

Be to, pažymėti Morgi tey wsi:

1. Stanislovas Butiškis
2. Tenze Krunkliszki pszyzdwornym loszo
3. Powinnose tego siola taz Jakow Kaynowayt

O Butiškių kaime, prie krio pažymėta Siolo Butyszki wlka I, gyvena:

1. Petras Butiškis posadney...........1/4   45 zlotai;
2. Laurynas Butiškisposadney.....1/4   45 zlotai;
3. Stanislovas Kukutelis?.............1/4...45 zlotai;
4. Aleksandras Kukustelis?............8...05?.zlotai

Lesne wlokitego Siola

1. Jokūbas Kukutelis....................1/3
2. Petras Butiškis...........................6................30 zlotų;
3. Kasparas Janonis.......................6.................30 zlotų;
4. Kasparas Urbanonis.................1/3...............6 zlotus.

Wpusae zostaetyech Gruntow wlka  Л 3/4 1/8

Morgi y ogrody tego Siola

1. Klimas Kukutelis ogrod
2. Tenzo Morgow
3. Petras Butiškis przy podziais y Pilwelais
4. Jokubas Kukutelis przyborze Vszpolokim y pilwelais
5. Kasparas Janonis nadswietgzelu
6. Kasparas Urbanonis
7. Stasa Juknonis ?

Negana to, Stepono Batoro 1584 m. įsakymu, nuo kiekvieno valako kasmet reikėjo mokėti po grašį Refomatoriškai Užpalių bažnyčiai. (Vėliau bažnyčios išlaikymą dar turėjo garantuot ir Biržų krašto Germaniškio palivarkas.)

Tikėtina, kad Valakų reformos metu, kuri Užpalių krašte buvo vykdoma 1585, karaliaus Stp. Batoro valdymo metais, kažkoks nusipelnęs Užpalių dvaro dvariškis Butiškis gavo valaką žemės dabartinėje Butiškių kaimo vietoje. Per šį kaimą, per Radvilų valdas ėjo kelias Vilnius – Svedasai – Biržai - Ryga. Ties dabartiniais Užpaliais buvo brasta per Šventosios upę. Kraštas buvo apaugęs miškais, todėl Butiškiams buvo privalu kirsti mišką, gerinti kelią ir plėsti dirbamus plotus. Medkirčiai pirmiausia kirto mišką arčiau Užpalių, todėl tarp Butiškių kaimo ir Užpalių Butiškio vaikai, žentai, kertantys toje vietoje mišką statėsi ir namus – formavosi kaimelis. Kadangi jų pagrindinis darbas buvo su kirviais, juos pradėjo vadinti nebe Butiškiais, bet Kirveliais. Pagal tai apie ~1600 metus buvo pavadintas ir jų kaimelis Kirvelių vardu. O vėliau žmonės ir visus Butiškių kaimo Butiškius pradėjo vadinti Kirveliais. Taip pravardinis Butiškių vardas tapo Kirvelių pavarde. Todėl, praėjus dar ~100metų, 1765 metų surašyme:

• Butiškių kaime gyvena ir moka činčą Petras, Michailas, Baltrus ir Kazimieras Kirveliai,
• Užpalių miestelyje moka činčą Andrius ir Kazimieras Kirveliai,

ir jau niekur, net ir Butiškių kaime nebėrandami Butiškiai. Tik vienas Jozifas Butiškis randamas Nasvaičiuose ar Miškiniuose prie Nasvaičių. Butiškiuose ir Užpaliuose registruoti net 5 Kirveliai.

                      Taip, XVII-jo amžiaus pradžioje, Kirvelių kaimo teritorijoje miškas buvo paverstas plačia dirbama laukyme, miško kirtėjai persimetė į kitą Butiškių kaimo galą, į Kušlių-Kėpių pusę, ir to pasėkoje, išretėjus gyventojams ištirpo Kirvelių kaimelis, o Butiškių Butiškiai pavirto Kirveliais.

XX-jo amžiaus Jonas Kirvelis

1996 m. pavasarį Užpalių Šventosios dešiniajame – Butiškių pusės šlaito kapinėse palaidojom beveik 100 metų (95 m.) išgyvenusį Ringio gatvės užpalietį Joną Kirvelį. Gimęs 1901 metų spalio mėn. 29 d. Butiškiuose, XX-tojo šimtmečio peripetijų blaškytas po visą Lietuvą, paskutiniuosius, kaip ir pirmuosius dešimtmečius gyveno Užpaliuose. Užpaliečiai dažnai jį matydavo - garbaus amžiaus vyrą važiuojantį raudonu dviračiu. Jo gyvenimas - tai savotiška XX amžiaus Lietuvos istorija: du pasauliniai karai ir net 5-rios santvarkos, su okupacijomis, išsilaisvinimais, tremtimis, kalėjimais, aukomis. Ir beveik visais lemiamais momentais atramos vieta jam buvo Užpaliai.

Gimė Jonas dar prieš Stolypino viensėdijų reformą Butiškių vienkiemyje Juozapo Kirvelio ir Kėpių Bružaičios šeimoje ketvirtuoju sūnum. Viso buvo 6 vaikai: - 4 broliai (Balys, Povilas, Antanas, Jonas) ir 2 jauniausios seserys (būsimos - Lygamiškio Miškinienė ir Vilkaburkių Kazickienė). Stolypino žemės reformana Kirveliams davė beveik 30 ha žemės tarp Margų miškelio ir kelio, vedančio į Butiškius. Prie miško buvo pastatyta sodyba, kuri dabar numelioruota ir išlyginta, jokios žymės nematyti, kad čia vos ne  šimtmetį sodyba vešliais beržais ir eglėmis apaugusi buvo. Čia Jonas praleido vaikystę, iš čia pradėjo lankyti carinę Užpaliaiskają Narodnają Učiliščią (taip oficialiai ji tuo metu buvo vadinama). Per užtiltės ir miestelio dalį, žydų gyvenamą rajoną, stengdavosi eiti kartu su būsimuoju profesoriumi Kaziu Pakštu, nes dažnai teko grumtis su nedraugiškais žydukais. Mokėsi - pradžioje carinėje dviklasėje, o vėliau baigė ir Užpalių keturklasę. Čia jis išmoko rusų kalbos bei rašyti rusiškomis raidėmis. Be to, Jonas kurį laiką 1918 m. lankė Užpaliuose atsiradusią jau lietuvišką mokyklą.

Sulaukus paauglystės amžiaus Joną, Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje pasiėmė įsūnijimui turtingiausia, labai dievobaiminga, bevaikė Užpalių Sakalnykų šeima. Sakalnykienė buvo Kirvelyčia, Butiškių Juozapo sesuo. Tuo metu Sakalnykų kaimynystėje, dvaro rūmuose buvo popinė - gyveno popo šeima. Prigimtimi laisvo mastymo Jonas susidraugavo su popiukais, patiko skambinti cerkvės varpais ir tai nulėmė jo ateitį. Mat, katalikiškai dievobaimingas Sakalnykas, pamatęs savo įsūnį cerkvės varpinėje, kreipėsi patarimo į jaunąjį Užpalių kunigėlį ką daryti. Pastarajam pagąsdinus, kad iš jo išaugins "antikristą", pusbernį išvijo – liepė grįžt į Butiškius. Ir tai lėmė, kad Jonas visam gyvenimui tapo laisvamaniu.

Kadangi dėl karo Butiškiuose gyvenimas buvo sunkokas, nenorėdamas dar labiau tėvų apsunkinti, Jonas pradėjo tarnaut pas ūkininkus. Paganęs gyvulius pas pakapės Galvydį (kardinolo A. Bačkio senelį), besikuriant Nepriklausomos Lietuvos armijai, pirma laiko (1920 m.), pagal pirmąjį šaukimą išėjo tarnauti kareiviu. Pradžioje - Antrojo pėstininkų pulko eiliniu Kaune. O po negarbingo šio pulko kai kurių batalijonų pralaimėjimo (apsupties) Augustavo miškuose, Lenkijos Želigovsko pulkams sulaužius Suvalkų sutartį ir pasukus į Vilnių (1920 m. gale), bandant užeiti lenkams į užnugarį – raštininku. Mat jam, pasisekus iš lenkų apsupties išbėkt, dar gi išsivest kelis žemaičius, ir grįžus į Kauną klausiant, kuo buvo iki žygio, pamelavus, kad raštininku (nes mokėjo rašyt rusiškomis raidėmis), beveik savam kraštiečiui (Tatkonių kaimo kupiškėnui), raštininkų vyresniajam Juozui Matuliui (būsimam Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentui) pridengus - tapo raštininku-ryšininku. (Pasirodo, kad tuo metu kitame pulke tarnavo ir taip pat pateko į apsiaustį Jono 4-5 metais vyresnis brolis Antanas (būsimasis Užpalių seniūnas, vadinamas Majoru), kurį Sakalnykai įsisūnyjo Jonui išėjus. Antanas su arkliais vežiojęs lauko virtuvę. Pulke sklandė juokingi pasakojimai, kaip Antanas, nukirtęs šlajus, palikęs pietų košę ar barščius lenkams, su arkliais iš apsupties išbėgo.)

Atrodo, Matulį įtakojo beveik kraštietiška Jono kilmė ir graži rašysena, be to, pasižadėjimas lankyt Kauno suaugusiųjų progimnaziją. Jonas šią Vakarinę Kauno progimnaziją lankė ir baigė, tik negavo leidimo laikyt baigiamųjų egzaminų, nes kareivis neturėjo pinigų apsimokėt egzaminus. Karinės tarnybos gale dar baigė paštininkų kursus ir 1923 m. atvažiavo į Utenos paštą dirbti paštininku-telegrafistu.

Padirbus du metu Utenos pašte, jaunas vyras 1925 m. buvo paskirtas naujai kuriamo Tauragnų pašto viršininku. Čia jis draugavo su labai tauragniškių gerbiamu vaistininku ir daktaru, asmenybe – Šimkūnu, būsimosios prof. dr. Eugenijos (tuo metu artimųjų ir tauragniškių vadinama Gese) Šimkūnaitės tėvu. Jo bute sekmadieniais bei kitų švenčių dienomis rinkdavosi laisvamaniškai nusiteikę Tauragnų krašto poetai – Teofilis Tilvytis, PulgisAndriušis(tikr. Fulgencijus Andrusevičius) ir kiti laisvamaniai. Už tai teko užmokėti paštininko karjera. Nes 1927 m. gruodžio 23 d. vargonininkui apvogus pašto kasą ir, už laisvamanystę būnant nemėgiamu Utenos valdžios, įsakymu "pririšt prie arklio ienos ir atvaryt į Utenos kalėjimą", buvo iš Utenos krašto išvytas. (mūsų Tėvas prisimindavo, kad Tauragniškis policininkas buvo geras žmogus, ir abu kartu vežime sėdėdami atvažiavę iki pat Utenos, ir tik beveik atvažiavus, atsiprašęs, pririšo prie ienos tik per Uteną). 1929 m. Panevėžio apygardos teismas Joną Kirvelį išteisino ir jis buvo paskirtas Šakių apskrities Sudargo, esančio prie to meto Vokietijos sienos, pašto viršininku.

Bet Sudarge išdirbo tik kelis mėnesius. Čia jis susidraugavo su protestantų pastoriumi, kurio namuose buvo paštas, žavėjosi racionaliomis protestantiškomis tradicijomis, konfirmacija. Tuo metu Jono idėjiniai draugai – aušrininkai, anarchistai maksimalistai, po nevykusio atentato prieš premjerą A. Voldemarą, jo paprašė nelegaliai pervestie į Vokietiją vieną iš jų policijos ieškomą anarchistą. Jonui tai buvo paprasta. Jis turėjo gretimame, jau Vokietijos kaime panelę lietuvaitę Mėtą, kurią dažnai palydėdavo ir per sieną. Senas vokietis pasienietis į tas palydas žiūrėdavęs atlaidžiai. Anarchistą jis pervedė sėkmingai, bet Lietuvos saugumas apie tai gavo žinių, bet neturėjo įkalčių. Todėl labai grei atėjo įsakymas Kirvelį iš Sudargo pašto tarnybos atleist be teisės dirbti Lietuvos pašto struktūrose.

Ketvirtąjį dešimtmetį Jonas, supratęs savo padėtį, kad bet kokia valdiška tarnyba jam uždaryta, pradėjo naujos veiklos paieška įvairiausiais darbais. Dirbo ir žemių nusausinimo (melioracijos) darbuose, ir tvartų statybose, keliavo dviračiu po Lietuvą lankydamas pažįstamus, kol jo kairiųjų politinių nuostatų draugai nukreipė į kooperaciją. 1933 m. Kaune baigė finansų ministerijos organizuotus kooperacijos ir buchalterijos kursus. Kursų vadovas - vyžuoniškis ekonomistas M. Ragevičius, išduodamas baigimo pažymas perspėjo, kad jis žinąs - Jonui Kirveliui, kaip laisvamaniui ir esančiam kairiųjų nuostatų žmogui valdiškos tarnybos nebus. Ir patarė važiuot į Salas (prie Kamajų), ten esanti Žemės ūkio mokykla, ten susibūrę tokie pat. Ir taip Jonas pradėjo kooperatininko karjerą.

Salų žemės ūkio mokykloje trumpai dėstė buhalteriją, vedėjavo kooperatyve ir aktyviai veikė agronomo (būsimo VLIK‘o veikėjo) liaudininko VIado Bertašiaus organizuotoje Jaunimo Sąjungoje. Jonas, Rokiškio apskrities saugumo tarnybose buvo įvardintas kaip slaptas Bertašiaus nelegalios politinės liaudininkų veiklos „adjutantas“, buvo sekamas. Valstiečių liaudininkų iniciatyva organizuota Salų Žemės ūkio mokykla mokė kaimo jaunimą ne tik racionaliai ekonomiškai ūkininkauti, bet ir neoficialiai jų galvose sėjo kairiąsias politines idėjas. Per šią veiklą Jonas tiesiogiai bendravo su šiaurės Rytų Lietuvos kaimų , tame tarpe ir Užpalių jaunimu. Užpalių, ypač Galinių kaimo jaunimas buvo dažnas svečias Salose.

Bet už tai Jonui "profilaktiškai", administratyvine tvarka, kas kelintą mėnesį tekdavo pasėdėti Rokiškio saugumo daboklėje, patirti saugumo viršininko Čėsnos ir smūgius, ir spyrius, neskaitant daugybės provokatoriškų kaltinimų. Nes Salos buvo Rokiškio valdžios, ypač saugumo, politinis galvos skausmas. Mat Lietuva, dėl nenormalių santykių su Lenkija dėl Vilniaus krašto, buvo karo stovio būsenoje, saugumas turėjo dideles administratyvinių baudimo priemonių nekontroliuojamas teises. Todėl ir Rokiškiui kliūdavo Jono kairumas, anarchistinės nuostatos ir laisvamanystė. Salų jaunimą anarchizmu „užkrėtė“ poetas iš Biržų krašto Kaziukas Jakubėnas, kai vieną vasarą išleistas iš kalėjimo praleido Salose. Tėvas dažnai mums sakydavo, kad Salose nebuvo nei vieno bolševiko, tik liaudininkai ir anarchistai.

O suvalkiečių sukilimo metu, kai užpalėnų jaunimo grupelė solidarizuodamasi su suvalkiečiais sudegino nepaklusnaus ūkininko (Jankausko) klojimą, padegėjų teismo Utenoje metu Jonas Kirvelis buvo su antrankiais atvežtas iš Salų į Uteną, kaip vienas iš akcijos organizatorių. Pirmą teismo dieną perskaičius kaltinimus, Kirvelis paprašė apkaltinti ir Rokiškio saugumo nuovados viršininką, kuris tomis dienomis jį turėjo būt išleidęs iš kalėjimo. Po šitokio Jono pareiškimo, tą pačią dieną po pertraukos buvo nuimti antrankiai. Pasirodė, kad padegimo metu jis tikrai "profilaktiškai" sėdėjo Rokiškio kalėjime, ir greit iš Utenos kalėjimo buvo paleistas.

Per trumpą laiką, kai Jonui teko pasėdėti Utenos kalėjime, jis turėjo progos stebėti suimtą ekspremjerą Augustiną Voldemarą, kuris tuo metu kalėjo Utenoje už bandymą nuversti A. Smetoną. Savo kameroje Voldemaras rašė knygą – „Istorinis Kristus“. O sekmadieniais vietoje pamaldų, Jonas su laisvamaniais kairiaisiais eidavo klausytis idomių Voldemaro plataus požiūrio paskaitų įvairiausiomis temomis, pavyzdžiui – Apie vištos koją (Žinoma su paslėptomis idėjinėmis prasmėmis). Čia, Utenos kalėjime Jonas pajuto, kas tai yra Maskvos valdomas MOPRas (Tarptautinė organizacija politiniams kaliniams remti), šokoladais ir kitomis priemonėmis verbuotis kalinius tapti bolševikais.

1936 metais sustiprėjus autoritariniam rėžimui, uždraudus politines partijas (palikus tik vieną -Tautininkų), saugumui uždarius Salų jaunimiečių veiklą, Jonas rado darbą dideliame Raseinių kooperatyve. Pradžioje buhalteriu, bet, po kurio laiko susidarius tam tikrom aplinkybėm, jam buvo pavesta valdyti visą parduotuvę, parduotuvės vedėjo pareigose. Tačiau tą pačią dieną, kai tik perėmė šias pareigas, Kauno saugumo nurodymu šias pareigas vykdyti jam buvo uždrausta. Korektiškas Raseinių apskrities saugumo viršininkas pasikvietė Joną, paaiškino situaciją ir mandagiai paprašė per 48 val. iš Raseinių apskrities išvykt. Ką jis paklusniai ir išpildė.

Tada liaudininkiškasis Lietūkis nukreipė Joną į Alytaus Žemės ūkio kooperatyvą. Jis tapo Alytaus kepyklos vedėju. Bet ir čia užkliuvo Alytaus apskrities valdžiai. Buvo apkaltintas, "kad su ulonų pulko viršila ruošė Prezidento A. Smetonos perversmą", ir administracine tvarka buvo ištremtas į Krosnos valsčių policijos priežiūron. Iš tikro tai buvo pasekmė to, kad būdamas kepyklos, kuri turėjo aukštos klasės kulinarą, kuris kepė aukščiausios klasės tortus pagal Kauno aukščiausiojo rango valdžios ponių užsakymus, pasiųstos joms sąskaitos. Mat tos ponios užmiršdavo atsiskaityt, tai naujasis Vedėjas joms išdrįso nusiųsti sąskaitas. Grįžtamasis veiksmas – tremtis į Krosną.

Tačiau jau buvo 1938 metai, nestabili politinė situacija pradėjo viską keist, tapo laisviau. Grįžęs į Alytų gavo stabilesnes pareigas, ir 1939 m. pradžioje vedė, atsivežė žmoną užpalietę - Emiliją Žvironaitę, iš kitos Šventosios upės pusės. Pažįstami jie buvo seniai, kai Galinių kaimo jaunimas atvykdavo į Salas. Bet labiausiai Joną sužavėjo jos greitas energingas sunkių, net vyriškų fizinių darbų atlikimas, bandymas pralenkt vyrus. Paklaustas, kaip surado Emilę, Jonas pasakodavo, kad kartą eidamas iš Vyžuonų į Užpalius, perėjus mišką pamatė, kaip nedidelio ūgio mergina spėriai krato mėšlą, sugeba pralenkt vyrus, ir kai tie atveždavo eilinį vežimą, užšokdavo ant vežimo dar ir vyrams padėt išverst atvežtą mėšlą. Kaip parodė vėlesnis Jono gyvenimas, žmoną surado tikrai su realaus gyvenimo perpektyva, ypač pokariniam laikotarpiui, kai reikėjo verstis ūkiškai.

Bet 1939-ji metai tapo dar neaiškesni, viskas pradėjo keistis. Alytuje atsirado Rusijos Armijos daliniai, Lietuva atgauna Vilnių. Tų metų gale Kirvelių šeima susilaukia pirmagimio, o Lietūkis už kelių savaičių siunčia Kirvelį į atgautas Vilnijos Eišiškes organizuot prekybos. Dar po pusantrų metų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, atėjus vokiečiams, paskiriamas Vilniaus krašto Lietūkio inspektoriumi. Jo rankose atsidūrė civilinės prekybos organizavimas Trakų ir Ašmenos apskrityse, pačiuose pavojingiausiuose rajonuose. Čia jis sugebėjo vaikščioti Vilnijos krašto teritorijomis ir balansuoti tarp H. Zimano Rūdininkų girios maskvietiškų partizanų, Armijos Krajovos, Lietūkio interesų, dalyvauti žydų gelbėjimo operacijose, pagalbos Vilniaus universiteto profesūrai 1943 m. pavasarį vokiečiams uždarius Universitetus, bei nelegalioje pogrindinėje liaudininkų ir socialdemokratų VLIKo veikloje. 1942 m. vasarą šeimą atvežė į Užpalius, įkurdino Sakalnykų namuose, pas Tetulę Sakalnykienę ir brolį Antaną (Majorą). Tų pačių metų rudenį Kirveliai susilaukė antrosios atžalos – dukrelės. O pats tęsė darbą Vilniuje ir Vilnijos krašte važinėdamas iki pat Smurgainių imtinai, dažnai kartu su būsimu istoriku Juozu Jurginiu.

Rytų frontui priartėjus prie Vilniaus, 1944 m. liepos vidury, Lietūkio inspektoriui Jonui Kirveliui kategoriškai atsisakius paklusti Trakų apskrities valdžios vyrams, reikalaujantiems leisti plėšti Lentvaryje esančius Lietūkio prekių sandėlius, buvo atiduotas vokiečių karinei valdžiai - sušaudymui. Apkaltintas, kad jis yra bolševikas ir laukiąs Rusų Armijos, nes Vilniaus pusėje jau buvo girdimos kanonados, vokiečių įkalintas viename Trakų rūsyje kartu su kitais suimtaisiais. Kai iš kalėjimo vokiečiai beveik visus kalinius paleido, paliko tik jį ir vieną lenkę, suprato - jie abu jau pasmerkti.

Bet Lietūkio direktorius Antanas Kapočius, kooperacijos mokslus baigęs Austrijoje, mokantis kalbėti vokiškai, rizikuodamas savo gyvybe atvyko į Trakus ir vokiečiams paaiškino, kad jis Kirvelio viršininkas, kad Kirvelis joks bolševikas, ir jis neleidęs Kirveliui naikint sandėlių. Vokiečius tuo įtikint pavyko, bet oficialiai Kirvelio paleist negalėjo. Buvo imituotas Kirvelio pabėgimas. 1944 m. liepos 12 d. Jonas vienmarškinis Bernardinų ežero pakrante, vaidindamas tai žvejojantį, tai slankiojantį vietinį atėjo iki Vilniaus. Vilniaus priemiestyje prie jo pribėgo lenkė ir perspėjo, jeigu pan yra litvin, tegu pasisaugo, nes polskie žalniežai žudo litvinus. Nesutikdamas nei vokiečių, nei rusų jis sėkmingai atėjo į Pilies gatvėje esančius Chodkevičių rūmus, kur gyveno kartu su prof. A. Žvironu, pasiėmė dviratį ir per Molėtus, Aluntą ir Uteną, važiuodamas prieš pabėglių sriautą, atbėgo į Narvaišius, pas Janonius, kur, laukdama ateinančio fronto, iš Užpalių buvo išvažiavusi jo šeima. Ten dar buvo vokiečiai, nors už dienos kitos jau atėjo Bagramiano armija, kurios sudėtyje buvo ir Lietuviškoji divizija, ir kuri kariaudama keliavo kaip tik šiomis vietomis - nuo Dūkšto į Kamajus.

Lietūkio direktorius A. Kapočius, kaip ir daugelis pažinojusių Joną Kirvelį, manė, kad Kirvelis yra komunistas. Kai pokaryje NKVD suimtą Kapočių tardė, aiškinosi jo kaltumą Tarybų valdžiai, prašė nurodyti du komunistus, kurie paliūdytų jo nekaltumą vokiečių okupacijos metais. Nurodžius Kirvelį Joną, susilaukė enkavėdistų nustebimo ir nelauktos reakcijos: - „Ar dar Kirvelis nesuimtas ?!“

Kadangi Lietuviškoje divizijoje buvo Jono pažįstamų prieškario kairiųjų, tai iš karto buvo mobilizuotas civilinio gyvenimo atkūrimui organizuoti, iš vokiečių paimtų miestų ir miestelių prekybos atstatymui. Eidamas kartu su rusų armija organizavo prekybą Šiaulių, Kuršėnų, Telšių ir Kretingos apylinkėse. Kretingos krašte rusų armija atkirto didelį dalį lietuvių bėglių, ir jie atsidūrė jau rusų įtakos sferoje. Vieną dien ą Jonui einant per Kretingą probėglius, prie jo prišoko Rokiškio saugumo viršininkas Čėsna, tas pats kuris jį kažkada daužė, spardė, terorizavo, maldaudamas padėt pereit fronto liniją. Kadangi Kirvelis turėjo leidimą eiti iki priekinių linijų, jis Čėsną, atrodo, padedamas kažkokio lietuviškos divizijos atsakingo karininko, pervedė. (Po daug metų, po karo, Jonas per tarpininkus iš Kanados gaudavo Čėsnos linkėjimus, o po 1990 metų Čėsna buvo atvykęs ir į Užpalius dar kartą padėkot Kirveliui už pagalbą. Panašių linkėjimų ir padėkų jis gaudavo nemažai. Kai 1941 m. karo pirmomis dienomis Užpaliuose susibūręs aktyvistų būrys perėmęs valdžią pradėjo persekioti kairiųjų nuostatų užpaliečius, Jonas juos pasiimdavo į Vilnijos kraštą ir įdarbindavo savo parduotuvėse. Taip jis pagelbėjo vienai Tarvydaitei, įdarbinęs ją Svyriuose. O ten ji susituokė su policininku, už tai jiems teko bėgt į Vakarus. Už tą pagalbą Jonas gaudavo padėkos laiškus net iš Australijos.)

Kadangi frontas prie Klaipėdos sustojo ilgam, Jonas atvyko į Vilnių. Vilniuje, jau esant rusų armijai, susitiko kažkada Alytuje sugundytus pabėgti iš smetoninio suimtų kairiųjų lageriuko komjaunuolius ( būsimus rašytojus J. Chlivicką ir R. Lukinską bei Aukščiausiojo Teismo teisėju Jaciunską), jo išvežtus bei įdarbintus Eisiškėse 1940 m. Jie pažinodami Kirvelį kaip Alytaus kepyklos vedėją, dabar būdami įtakingais formuojant Vilniaus gyvenimą, rekomendavo Joną Vilniaus duonos kepyklų atstaytmo organizavimui.

Taip Jonas Kirvelis 1944 m. buvo paskirtas Vilniaus miesto duonos kepyklų tresto valdytoju. Bet, būdamas nepartinis, išdrįso atsisakyti paklusti Maskvos įsakymui - tepti forminės duonos "blėkeles" automobilių mašinine alyva - "otrabotke", iš šių pareigų buvo atleistas, viešai paskelbus, kad dėl Kirvelio sabotažo Vilnius nebuvo aprūpintas duona. Jau naujos valdžios - NKVD saugumo dosjė, atrodo, konsultuojant jaunystės pažįstamam dar iš Salų, žmonos Emilijos draugui, Kušnėriūnų kaimo užpaliečiui, Žemaitės partizanų junginio vadui, būsimam Lietuvos komjaunimo vadovui Antanui Raguočiui, buvo įrašyta: - Jonas Kirvelis - anarchosindikalistas, tarybų valdžios priešas. Jonas, turėdamas patirtį santykiuose su smetoniniu saugumu, pakankamai gerai suprato, reikai iš Vilniaus pranykt.

Teko bėgt, slapstytis. Pradžioje - Šepetos durpyno darbininku, o saugumui atkreipus dėmesį, perbėgo į Bigailių durpyną, tuo metu buvusę Panevėžio cukraus fabriko energetinę bazę. Taip tapo Panevėžio cukraus fabriko darbuotoju.

Kadangi mokėjo rusiškai, o čia susitiko pažįstamų iš darbo Vilnijos krašte laikų, būdamas durpyno darbininku tapo neoficialiu darbininkų aprūpinimo skyriaus - ORSO viršininko padėjėju. Teko už viršininką važinėti į Maskvą su ataskaitomis. Bet norėdamas kartu su savim turėti ir šeimą, kuri buvo palikta Užpaliuose, perėjo dirbti Panevėžio cukraus fabriko cukrinių runkelių supirkimo punktų vedėju.

1948 m. rudenį, pasiėmęs iš Užpalių šeimą, iš Barnaulo tremties pabėgusią ir besislapstančią nuo naujos tremties Užpalių policininko, žuvusio Rešiotų lageryje, Černiausko žmoną Oną (pakapės Pranckūnaitę) su sūnumi Algiu išvažiavo į Lietuvos šiaurę. Pradžioje dirbo Linkuvoje, Žeimelyje, Stačiūnuose, ilgiausia Kupiškyje, Pasvalyje ir vėl Linkuvoje. Dirbant Žeimelio cukrinių runkelių supirkimo punkto vedėju sužinojo, kad jo šeima išvežamųjų į Sibirą saraše. Žeimelyje Jonas susilaukė pagranduko – mylimiausio trečiojo sūnaus. Atrodo, per atsitiktinumą, Žeimelyje tremties į Sibirą išvenkt pavyko, o iš ten išvykus, kilnojantis darbui vis kituose punktuose, per Stačiūnus atvykus į Kupiškį, pavojus tremčiai baigėsi.

Visur, kur tik J. Kirvelis gyveno, cukrinių runkelių supirkimo punktuose pradžiai gaudavo sezoninį darbą grįžę iš Sibiro bei lagerių, atitarnavę kareiviai ar atvykę iš kitur, skriaudžiami rajono valdžios. Kupiškyje, pats būdamas laisvamaniu, globojo vienuolę kazimierietę seserį Celiną (Oną Sakalaitę), įdarbindamas sezonine buchaltere, kurią Kupiškio valdžia vydavo iš bet kokių valdiškų tarnybų. Su seserimi Celina mūsų laisvamanių šeima dažnai kartu prie bendro stalo ir pietaudavome, visi darniai sutardami. Net kai Tėvą išsišaukęs rajono kompartijos sekretorius perspėjinėdavo, kad tavo cukrinių punktas yra visokiausių kontrų prieglauda, jis nesvyruodamas, jam būdingu flegmatišku tonu atsakydavo – o jie yra geri sąžiningi darbuotojai, jais visada galima pasitikėt. Kupiškyje kurį laiką pas mus glaudėsi abu išvežto į Krasnojarsko kraštą mūsų Motinos brolio Prano (Užpalių pavizdinio ūkininko Žvirono) nuo išvežimo likę sūnūs – Raimundas ir Antanas. Kai iš Sibiro grįžo Jono sesers – Lygamiškio Miškinių šeima su vaikais, ir neturėjo kur prisiglaust, juos įleido į Užpalių butuką Sakalnykų name, kurį Teta Sakalnykienė ir brolis Antanas pripažino kaip Jono nuosavybę. Vėliau ir šį butą, o mirus broliui Antanui ir visą namą, Jonas atidavė savo seserėnams – Stasiukui ir Pranukui.

Jono Kirvelio anarchosindikalistinės pažiūros Lietuvos KGB užkliūdavo visą laiką. Kai jo vyriausiajam sūnui aštuntajame dešimtmetyje dėl mokslo-tiriamųjų darbų reikėjo gauti tam tikrą formą, ir buvo tikrinamas šeimos politinis lojalumas, iš Linkuvos į Pakruojo saugumą buvo iškviesti abu - Mama ir Tėvas. Mama buvo klausinėjama apie laiškus iš Amerikos, apie jos pusbrolį dr.Balį Matulionį, kilusį iš Utenos Antakalnių kaimo, ir kas ta Marytė. Tai buvo seno Kirvelio pažįstamojo, Salų Žemės ūkio mokyklos agronomo, vėliau - Lietūkio direktoriaus, liaudininkų VLIKo veikėjo Vl. Bertašiaus laiškai Tėvui. Iškviestam Tėvui pirmas klausimas buvo: - „Ar su savo draugais anarchistais dar susitinki ?“ Tėvas, įpratęs dar nuo smetoninio saugumo tardymų laikytis konspiracijos, atsakė – „Aš jų nei vieno ir nepažįstu.“

74-rių metų amžiaus Jonas, jau būdamas pensininku, pasitraukė iš Panevėžio cukraus fabriko ir iš Linkuvos atvyko gyventi į Užpalius. Kartu su žmonos seserimi Veronika, Kauno gimnazijos direktore, grįžusia iš Sibiro tremties nuo Angaros krantų ir prof. A. Žvirono dukterimi Sigute, kuri dėl sveikatos buvo priversta gyventi kaimo aplikoje, Užpaliuose Ringio gatvėje pasistatė bendrą namą.

Čia, Užpaliuose, jau būdamas 75-rių metų amžiaus, užsigeidė vėl dirbti kooperatininku. Pamatęs Užpalių pradžioje nenaudojamą Lietkoopsąjungos sandėlį, prisiminęs, kad kažkada trumpai yra buvęs net du kartus skirtas Utenos Lietūkio (karo pradžioje) ir Lietkoopsąjungos (karo gale) viršininku, atidarė Užpaliuose antrinių žaliavų, uogų, vaisių, bulvių supirkimo punktą, kuris veikė keliolika metų. Taip ir dirbo iki jam sukako 90 metų. Visas Jono Kirvelio tarnybos stažas - virš septyniasdešimt metų.

Mūsų Tėvas - Jonas Kirvelis iš Butiškių, sveikai ir turiningai išgyvene beveik visą šimtą metų, išėjo Anaplin ramiai, be skausmų ir kančių, sulaukęs ne vieno žmogaus, net jį persekiojusių padėką už gelbėjimą kritiškais periodais. Jis gaudavo laiškus ir padėkas iš Kanados, Australijos, Lenkijos (1940-41 m. Vilniaus burmistro p. Kruto) bei kitų, kuriems padėjo išvengt Sibiro. Jis Lietuvos Prezidento įsakymu yra apdovanotas žmonių gelbėjimo kryžiumi. Jo žmona Emilija už Vilniaus geto žydaitės (Anos Keilson) gelbėjimą pripažinta Izraelio "Yad Vashem" Holokausto ir didvyriškumo atminties instituto Pasaulio Tautų Teisuole, jos garbei Jaruzalėje Pasulio Teisuolių pagerbimo parke žaliuoja pasodintas apelsinmedis, greta apelsinmedžių ir Emilijos seserims – Onai ir Veronikai. Jis laikėsi nuostatos, kad karą laimi tas, kas išlieka gyvas savo žemėje – Lietuvoje ir nori lietuviu būti. Turtas nebuvo Jam svarbu - svarbiausia žmogus, jo gyvybė. Kaip ir jo vyresnis brolis, sunkiausiais Užpaliams metais buvęs Užpalių viršaičiu-seniūnu, žmonių vadinamu Majoru (Meru), kuris gyveno tarp užpaliečių vadovaudamasis etiniu principu – „ Žmagui nemažna blaga daryt, žmagui raikia padėt“. Jonas Kirvelis, patyręs nemažai neteisybės,  buvo neabejingas patekusiems į bėdas, ir nepaduodavo rankos tiems, kurie skriaudė ir žudė žmones.

Kaip Kirvelis tapo Abukausku.

XIX- me amžiuje vienas iš Kirvelių, stambokas vyras, buvo paimtas Caro rekrūtu, ir registruojant Kirvelio pavardę rusiškai, kuri rusams buvo neįprasta ir neaiški, paprašę išvers, ką reiškia. Išvertus paaiškėjo – kad lietuviškai tai reiškia mažą kirvelį, registratorius padarė savaip: koks čia mažas kirvelis, tai visas kirvis , tikras kirvio pentis – būsi Obuchovskij. Kai šis po keliolikos metų grįžo iš rekrūtų į Užpalius, turėjo Obuchovskio dokumentus, todėl užpaliečiai jo pavardę sulietuvino – taip atsirado Abukauskai. Po Antrojo pasaulinio karo Užpalių apylinkėse buvo galima sutikti Abukauskus, kuriuos žmonės vadino Kirveliais, ir net atvirkščiai. Mūsų tėvas Lygamiškio Abukauskus laikė mūsų gimine.

Mūsų senelis – Kirvelis Juozapas iš Butiškių, gimęs ~1860 m., mirė zapalenia 1928 m. gruodžio 28d. Buvo vedęs Kėpių Bružaičią, ir turėjo 4 sūnu – Balį, Povilą, Antaną, Joną ir 2 dukteris (ištekėjusiais - Lygamiškio Miškinienę ir Vilkaburkių Kazickienę). Dabar visi mirę.

Dėdė Zigmas  Kirvelis ir jo sūnus Povilas.

Mūsų tėvas minėdavo, kad jo dėdė, mūsų senelio Juozapo brolis Zigmas Kirvelis (stalius), gyvenęs pamiškėje, kuris turėjo sūnų Povilą, tarnavusį carinėje armijoje (yra išlikusi nuotrauka, Varšuvoje, kartu su Kaniūkų Miškiniu), prieš pirmąjį pasaulinį karą. Kur Povilas gyveno vėliau, nežinau. Pats Zigmas buvęs labai geras stalius, viską darydavęs Butiškių, Kaimynų, Juškonių, Lygamiškio kaimo žmonėms bevei dykai. Todėl dažnai badaudavęs. Labai išalkęs ateidavęs pas brolį Juozapą, krekšendavęs – duodamas suprasti, kad seniai nevalgęs.

Tėvo teta – Kirvelytė ištekėjusi už Užpalių Sakalninko vaikų neturėjo, Sakalninkas (užpalėnai vadino Sakalnyku, matyt praeityje koks nors protėvis buvo Astikų ar Radvilų sakalininkas), gyveno ir mirė Užpaliuose, Baudžiavos (Alaušo) gatvėje. Pradžioje su ja gyveno Sakalnyko brolis, prieš rusų revoliuciją grįžęs iš Peterburgo, kur dirbęs gaisrininku ir buvo susitaupęs pinigų. Sakalnykai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasiėmę mūsų tėvą įsūniu, bet dėl tėvo (Joniuko) laisvamaniškų nuostatų išvijo, ir pasiėmė tėvo keliais metais vyresnį brolį – Antaną (Majorą).