GYVASIS PASAULIS - REKURSIJŲ BIOINŽINERIJA

Lietuvos valstybės – demokratinės Lietuvos Respublikos atsiradimą tapatiname su 1918 m. Vasario 16 d. Aktu, dar kitaip mūsų istorijoje vadinamu Nepriklausomybės Aktu. Bet tik nedaugelis žino, kad tokios formuluotės Vasario 16 d. Aktas, yra mažumos signatarų – dviejų to meto Lietuvos kairiosios pakraipos politinių partijų atstovų Stepono Kairio ir Mykolo Biržiškos bei Jono Vileišio ir Stanislovo Narutavičiaus principingos ir atkaklios veiklos rezultatas.

Kaip teigia dešiniosios politinės pakraipos istorikas prof. Z.Ivinskis, “Stp. Kairys, pasirašius šį nutarimą, galėjo su dideliu pasitenkinimu konstatuoti: Dauguma pasidavė mažumai “(Židinys, Nr. 5-6, 1938).

Stp. Kairys, tuo metu atstovavęs Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP), ir J.Vileišis – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys (LSLDP), remiami ištikimų bendraminčių – socialdemokrato M.Biržiškos ir demokrato, Alsėdžių respublikos (1905 m.) įkūrėjo, S.Narutavičiaus, buvo nepalenkiami dėl dviejų akto formuluotės dalykų: už “demokratinės Lietuvos respublikos” būtinybę ir prieš antrąją Akto dalį - “bet kokius įsipareigojimus Vokietijai“. Tai buvo principinės nuostatos ne tik šių asmenybių, bet ir dviejų Lietuvos kairiosios pakraipos partijų programiniai reikalavimai, priimti jau 1896 m. (LSDP) ir 1902 m. (LDP).

Trumpa Vasario 16-osios Akto istorija

Pirmojo pasaulinio karo gale okupacinė vokiečių valdžia, pajutusi karo baigtį ir norėdama Lietuvą išlaikyti savo rankose, lietuvių inteligentijai leido Vilniuje sušaukti konferenciją, kuri deklaruotų Lietuvos valstybės atkūrimą Vokietijos sudėtyje.

Lietuvių Konferencija Vilniuje, įvykusi 1917 m. rugsėjo 18-22 d., priėmė nutarimą dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo, suderintą su visų politinių nuostatų atstovais, susidedantį iš 2 dalių, kuris skelbė:

“I.  Laisvam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis. Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patvirtintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamas Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

II.  Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvos Konferencija, turėdama omeny, jog Lietuvos interesai yra [...] pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galima sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant jos savitam plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”.

Bet Vilniaus Lietuvių Konferencijos išrinkta 20 atstovų Lietuvos Taryba, kuriai buvo pavesta rūpintis Lietuvos ateitimi, spaudžiama vokiečių okupacinės valdžios, dešiniųjų daugumos balsais 1917 m. gruodžio 11 d. pakeitė antrosios dalies formuluotę:

„II.Valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose, Lietuvos Taryba prašo Vokiečių Valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių Valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos Valstybe, kuris turi būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”.

Kaip rodo signatarų prisiminimai, gruodžio 11 d. Tarybos posėdyje, vykusiame iki vidurnakčio Vilniuje, J.Vileišio bute, buvo daug aštrių nesutarimų bei emocijų. Tokiam rezoliucijos tekstui, ypač konvencijoms, pasižadėjimams Vokietijai, kurių atkakliausias šalininkas buvo A.Smetona, prieštaravo J.Vileišis. Jį palaikė S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška. Tokia formuluotė buvo visiškai nepriimtina šiai Tarybos kairiųjų mažumai, jie 1918 m. sausio 8 d. pasiūlė anuliuoti gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus Vokietijai ir pateikė nepriklausomybei skelbti formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo būsimojo Vasario 16 d. Akto. Joje buvo akcentuojama demokratinė Lietuvos respublika, ir be antrosios dalies. Keturiems kairiesiems buvo nepriimtina dešiniųjų formuluotė ne tik dėl per didelių pažadų Vokietijai, bet ir dėl to, kad vietoj demokratinės Lietuvos Respublikos pradėta deklaruoti tik nepriklausoma Lietuvos valstybė. (Kaip pasirodė vėliau, tarp dešiniųjų jau tada sklandė Lietuvos monarchijos idėja.)

Kairiųjų sausio 8 d. pateiktą formuluotę iš pradžių atvirai palaikė ir dalis dešiniosios pakraipos Tarybos narių – A.Stulginskis, P.Klimas, J.Staugaitis, A.Petrulis, K.Bizauskas. Net 12 narių balsavo už šią formuluotę. Tik 3 buvo prieš, o 2 susilaikė. Bet jau sausio 24 d. (kituose šaltiniuose 26 d.) A.Smetonai ir J.Šauliui pasiūlius balsuoti už formulę su konvencijomis, rezultatas apsivertė: 12 narių balsavo už, 5 prieš. Prieš A.Smetonos pasiūlymą balsavo visi kairieji – J.Vileišis, S.Kairys, M.Biržiška, S.Narutavičius ir krikščionių demokratų atstovas A.Stulginskis. Po šio balsavimo, protestuodami, kad Taryba pažeidė Vilniaus Konferencijos jai duotus įgaliojimus, iš Tarybos visi 4 kairieji pasitraukė.

1918 m. sausio 28 d. J.Vileišis Tarybai įteikė pareiškimą, išdėstydamas kairiosios opozicijos pasitraukimo argumentus. Panašiai argumentuodami tokius pat pareiškimus pateikė ir kiti kairieji – S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška. Principinga kairiųjų pozicija privertė dešiniuosius keisti nuostatas. Vasario 11 d. likusioji Tarybos dalis pradėjo svarstyti galimybę daryti nuolaidas ir sudarė komisiją deryboms su opozicionieriais dėl jų grįžimo. Šiose derybose aktyviausiai reiškėsi P.Klimas.

Vasario 15 d. Tarybos kairioji opozicija įteikė Tarybos daugumos komisijai pareiškimą, kuriame buvo ir J.Vileišio ranka parašytas skelbtinos Nepriklausomybės Akto tekstas. Taip pat buvo kategoriškai pareikšta, kad 4 kairieji grįš į Tarybą tik tuo atveju, jeigu jos dauguma priims šią formuluotę, ir jei A.Smetona pasitrauks iš Lietuvos Tarybos pirmininko pareigų kaip neprincipingas, pataikaujantis vokiečiams, praradęs pasitikėjimą.

Dabar žinome, be didelių džiūgavimų 1918 m. vasario 16 d. po šia formuluote, pavadinta Nutarimas, pasirašė visi 20 Tarybos narių. Daug vėliau istorikas prof. Z.Ivinskis šį kairiųjų nuostatos laimėjimą taip apibendrins – “Dauguma pasidavė mažumai”.

Dar po kelių mėnesių, kai dešinieji slapta pradėjo kurti planus, kaip Lietuvą paversti monarchija, kvietė vokietį Urachą Lietuvos karaliumi – Mindaugu Antruoju, kairieji protestuodami iš Lietuvos Tarybos pasitraukė.

Reziumuojant tenka atkreipti dėmesį, kad jau 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje Lietuvos Konstitucijoje pirmasis straipsnis prasideda žodžiais “Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika…”,  kurių dar nuo 1896 m. reikalavo socialdemokratai, bet 1918 m. to labai nenorėjo dešinieji, o socialdemokratai, priimant Vasario 16 Aktą, buvo padarę tam tikrą nuolaidą demokratams dėl žodžio “Respublika”.

1992 m. Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnyje teigiama: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Įdomiai skamba penktojo straipsnio paskutiniosios formuluotės frazė – sakanti, kad „…Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Ypač šiandien, kai per rinkimus partijos, net ir valdančiosios, iškelia pagrindinį rinkiminį lozungą – Valdžia turi tarnauti žmogui! Juk vien tik teiginys – demokratinė respublika reiškia, kad žmonės renka į valdžią tokius, kurie ir turi tarnauti jiems – žmonėms. Tai gal tokią valdžią, kuri nevykdo Konstitucijos pagrindinio straipsnio reikia atiduot baudžiamajam teismui, nes ji nevykdo svarbiausio Lietuvos žmonių reikalavimo, iškovoto dar 1918 metais ?